Vienuolika minučių

Portugalų rašytojo Paulo Coelho romanas „Vienuolika minučių“ iš kitų jo romanų išsiskiria sandara: tai lyg ir įprastas siužetas, susijęs su pagrindinės veikėjos Marijos apmąstymais ir jos „darbu“ Šveicarijoje, kuris gretinamas su jos dienoraščiu. Ir prasideda, ir baigiasi romanas kiek neįprastai, gerai žinoma pasakos formule: „Vieną kartą gyveno…“

Romano siužetas verčia mus tarsi perkainoti vertybes, į gyvenimą pažiūrėti kitomis akimis. Pateikiama nauja sekso paslaugų traktuotė: palankus požiūris į šias paslaugas Šveicarijoje teikiančią moterį, nes ankstesnis požiūris į moteriškos lyties atstovę, užsiimančią senu kaip pasaulis verslu, visada buvo neigiamas. Kodėl toks palankus požiūris į šį, atrodytų, gėdingą ir nusikalstamą verslą?

Pirmiausia tą požiūrį keičia laikmetis. Antra, į tokios srities dalykus pamėginta pažiūrėti iš žmogiškų santykių pusės. Sekso verslas pateikiamas kaip atitinkama žmonių bendravimo rūšis, o šiuo verslu užsiimanti moteris, ne tik teikia šios rūšies paslaugas, bet yra ir gera psichologė, išsilavinusi išmintinga moteris, mokanti patarti, padrąsinti ar net leisti vyrui išsipasakoti ar išbandyti tai, ko jis nedrįstų su savo sutuoktine. Tas daroma su didžiuliu taktu, išmone ir supratingumu. Pagaliau tai vyksta šalyje, kurioje tas oficialiai, valstybės lygiu netoleruojama, bet ir nekeliamos raganų medžioklės. Tai lemia atitinkamas visuomenės kultūros lygis, kai į tokios rūšies paslaugas žiūrima ne primityviai pro lytinių santykių prizmę kaip į kažką nešvaraus.

Į moterį stengiamasi pažiūrėti iš giluminės, psichologinės pusės ir ją suprasti: ji nėra daiktas ar įrankis aistrai numalšinti, pigus žaisliukas. Iš Marijos dienoraščio akivaizdu, kaip iš pradžių jai, iš Rio de Žaneiro apgaulės būdu patekusiai į Šveicariją dirbti baro šokėja, sunku svetimoje šalyje nemokančiai kalbos, visą dieną turinčiai šypsotis klientams. Jauna mergina kasdien suveda sąskaitas su savo sąžine ir, užsidirbusi pinigų, tikisi paremti savo šeimos narius. Tas ją guodžia, ramina sąžinės priekaištus. Save ji dar guodžia suvokimu, kad gyvenimą rinkosi ne pati – ją pasirinko likimas. Ilgainiui ji pavargsta nuo kūno pardavinėjimo amato. Ateina metas, kai Marija ima  suvokti, kad „meilė glūdi ne kituose, ji mumyse, mes ją pažadiname. Bet kad pažadintume, reikia kito žmogaus. Visata įgyja prasmę tik tada, kai turime su kuo pasidalyti savo jausmais“. Ji tarsi apmąsto laikmetį, kai „seksą imta vartoti kaip narkotikus: kad pabėgtum nuo realybės, pamirštum problemas, atsipalaiduotum. Ir kaip visi narkotikai, tai žalinga ir griaunanti praktika“ ir daro išvadą, kad „parduoda tai, ką norėtų duoti iš malonumo ir jausmo, ir tai griauna“. Netikėtai sutikus atsiskyrėlį dailininką, vidine šviesa nušvinta jos gyvenimas, pakeisdamas ir požiūrį į tą 11 minučių – aistros patenkinimo laiką. Jis tampa ne sunkia kankinama prievole, o laimės akimirka, keičiančia visą jos būtį bei vyro bei moters santykių suvokimo esmę.