Vienišėja

Pradėsime nuo matematikos. „Vienišėja“ – antrasis E. Striogaitės poezijos rinkinys. Atlikę atimties veiksmą, aptiksime, kad pirmasis, „Lyja“, pasirodė vos prieš metus. Žinant, jog reikia šiek tiek laiko, kad knygai būtų suteiktas knygos pavidalas, rankraštis turėjo pakliūti į leidyklą mažiausiai prieš mėnesį. Pirmąją knygą „Lyja“ autorė brandino bemaž dešimtmetį. Kada parašyti tie 58 rinkinio „Vienišėja“ eilėraščiai? Matematinį atsakymą ir svarstymus, ar per tokį trumpą laiką gali būti sukurti tikrai geros kokybės tekstai, kol kas palikime atvirą. Poezija matematikai nepaklūsta. O originalų poetinį atsakymą autorė pasiūlo pati:

kur beeičiau
neparašyti eilėraščiai
užkastų katinėlių balsais kniaukia

kartais išsikasu vieną
pienu pagirdau
jaukiai pavakarojame

paskui vėl užkasu (p. 71)

Tai paskutinis paskutinio skyriaus „Neparašyti eilėraščiai“ tekstas, pretenduojantis tapti vienu iš E. Striogaitės rinkinio „Vienišėja“ suvokimo kodų ir viena iš gijų, jungiančių abu rinkinius. Reikia pripažinti, jog, lyginant su pirmuoju, antrasis iš pirmo žvilgsnio tikrai atrodo panašus į bent kiek pridususį kačiuką. Rinkinio „Lyja“ eilėraščiai – „aštriais kabliukais dreskiantys aksomą“: elegantiškai kalbantys apie skausmo patirtis, parodantys tikrovę netikėtu rakursu. Juose vykstanti drama ryškiai kontrastuoja su nugludinta rimuota forma. Tai galėjo tapti E. Striogaitės stiliumi, savitu balsu. Netapo. Nemažai antrojo rinkinio eilėraščių jau yra parašyti verlibru. Nepriklausydamas nuo rimo, gali pasakyti dar aštriau. E. Striogaitė pasuka kitu keliu.

Antrojo rinkinio eilėraščiai yra meditaciškesni, prislopinti – ne tiek regimi, kiek pajaučiami. Ypač tai ryšku skyriuje „Kas vakarą“. Tai – vieni stipriausių knygos „Vienišėja“ tekstų. Skyrius turi griežtą struktūrą. Pradedama atmintį sužadinančiu eilėraščiu („kas vakarą mano babutės arbatą gerdavo“), pabaigoje akivaizdžiai nurodančiu, jog tai yra meno diskurso lygmuo: „kartais savo babučių tyliai paklausdavau / ar jos tik nėra išgalvotos“ (p. 31). Viena babutė („iš tėvo pusės“) aiškiai atstovauja dionisiškajam pradui, kita („iš motinos pusės“) – apoloniškajam, nes „dailiai plikydavo juodąją / baltuos porceliano puodeliuos“ (p. 31). Šio skyriaus tekstai – įvairios lyrinio subjekto būsenos geriant arbatą – arba elegantiški, arba žaismingi, net ironiški, priklausomai nuo santykio su vienu kuriuo pradu. Nuosekliai dėliojami pavadinimai – „Prieangyje, kuriame yra stalelis“, „Svetainėje jaukiai vakarojant“, „Apšniaukštoje virtuvėje“, „Arbatos per daug įsipyliau“, „Per mažai įsipyliau“, „Kai negaliu užmigti“, „Išeinu“ – kasdiene kalba paaiškina eilėraštyje išskleidžiamą metaforizuotą situaciją:

Išsprogus arbatos akis
Nuo mano minčių teliūskuoja
Į lūpų puodelį žiūrėdama
„Arbatos per daug
įsipyliau“, p. 35

Tai – poetinės miniatiūros, kur mintis sukoncentruota į vieną sakinį, paprastą ir kartu subtilų, lyg toji kaskart vis kitaip geriama arbata. Anot R. Dragenytės, jau recenzavusios šią knygą „Nemuno“ savaitraštyje (2005-12-22), – tai „tarsi nebyli ekstaziška giesmė, prikelianti ir priverčianti išeiti“.

Pirmajame skyriuje „Akys pušies pavėsy“ eilėraščius vienijanti tema sąlygiškai galėtų būti gamta. Stebintis subjektas įgyja galią žvilgsniu įdaiktinti pasaulį:

mano akys pušies pavėsy
kala sau pasėdėti suolelį
kai pavargsiu žiūrėti prisėsiu
palei nukirstą kelią (p. 17)

Jau rinkinyje „Lyja“ E. Striogaitė viename tekste aktualindavo kelias žodžio reikšmes. Keliaprasmė nukirsto kelio metafora čia galėtų reikšti tiek gamtos ir kultūros sankirtą (suolelis juk daromas iš nukirsto medžio), tiek pertrauktos kelionės motyvą.

Dažnai gamta antrajame rinkinyje, kaip ir „Lyja“ eilėraščiuose, – kupina įtampos, grėsmės, pavojinga:

kažkas už lango suriko gal aš
truputį netekus proto
gal užpuolė kažką gal kažkas
stingsta pusny sidabruotoj

nes sniege nė vienos pėdos
tiktai švytinčio šauksmo brėžis
gal sparnai įbrėžti klaidos
šitaip žėri (p. 15)

Gamtoje vyksta dramos – pavasarinė upė „ižo pjaustoma“, nieko nepagaunanti katė mirtinai užglosto kačiukus, žiogai raudoni „rauna sau po plauką“. Skyriuje „Neparašyti eilėraščiai“ tas santykio aštrumas dažniausiai išlieka: „ir debesyse pasislėpęs mėnuo ūmai / įpjaus mano odoje / šilko raudonio šviesą“ (p. 61). Šio skyriaus ciklų diptiche – „Kaime. Vasaros naktys“ ir „Kaime. Vasaros dienos“ – vėlgi ryškėja opozicija tarp gamtos ir kultūros. Miestas abejingas toms gamtoje vykstančioms dramoms:

rytoj grįšiu iš kaimo
mane pasitiks miestas
kas jam tas žiogas
įstrigęs mano bamboje (p. 63)

Paskutinės eilėraščio eilutės atspindi pirmajame E. Striogaitės rinkinyje esančio eilėraščio situaciją – „žaizdoj rūdija iš giesmės ištrauktas žiogas“ („Lyja“, p. 72). Tai, kas pirmajame rinkinyje vadinama žaizda, antrajame – tiesiog bamba. Mitologijoje tai yra bene pagrindinė, jautriausia kūno vieta – juk per bambą virkštele vaikas buvo susijęs su motina, neregima virkštelė jį tebejungia su gamta.

E. Striogaitės poezijoje sielos jautrumas transformuojamas net į fizinio skausmo potyrį („crescendo“, p. 18). Kultūra, išreikšta santykiu su muzika, „odą nusega“, atveria raumenis, nervus. Eilėraštyje „(Nauji karaliaus drabužiai)“ panašiai traktuojama tiesos problema: „palieku kartais odą lovoje / išeinu krauju apsisiautus / dėviu karališką šlovę / sakinio skliaustuos“. Netikėta pabaiga – „sakinio skliaustuos“ – praplečia galimų sąsajų su Anderseno pasaka lauką: nuoroda į rašto diskursą teigiama, jog kūrėjas iš tiesų yra nuogas, net jei jam pačiam atrodo, kad vilki karaliaus mantiją.

Antrajame rinkinyje, kaip ir pirmajame, mezgamas dialogas su Donaldu Kajoku („Mirti reikia rudenį“). Matyt, E. Striogaitei artimas šio poeto kūrybos meditaciškumas. E. Striogaitės eilėraštyje mirtis lyriniam subjektui yra sąlyga tapti kūrėju – kitokio regėjimo galimybė:

ruduo. Reikia jau mirti
kišenėj sugniaužus kaštoną
kaip cukrui arbatoj ištirpti
lėtai
ir matyti iš šono (p. 26)

Kūryba impulsą gauna iš gyvenimo, tačiau eilėraščiuose patirtis modeliuojama pagal savitą logiką. Programiniame skyriaus „Mūsų šokantys kūnai“ eilėraštyje „Matematika“ santykis su kitu redukuojamas į matematinį veiksmą:

mūsų šokantys kūnai paslydo ant šlapio akmens
aštrios briaunos perpjovė mus
ne per pusę
mano trečdalis vejas tave bet tavęs
juk daugiau
dukart du – mano trečdalio pusė
(p. 49)

Šiame skyriuje visi eilėraščiai paženklinti „aš ir tu“ santykio matematikos. Jį netgi galėtumėm pavadinti savaip geometrišku: pirmajame eilėraštyje („ties nuskaidrėjusia stiklo šviesa / pakirdus pora susituokia“, p. 41) naikinama žemės ir dangaus priešprieša, o paskutiniajame ketvirtasis matmuo – laikas – tą priešpriešą vėl suaktyvina: „ir geluonis drėgmės iš vestuvinio pažado mirsim / gaubs raudonu rūku mūsų delnus / tu dangun įsigersi aš žemėn iš lėto ištirpsiu“ (p.53). Nuo pirmojo iki paskutiniojo eilėraščio „aš ir tu“ santuoka įvardytas ryšys per laiką patiria įvairias metamorfozes: tai Kito atradimas („ar galėjo taip būti kad tu neatėjęs buvai“, p.42), flirtas („jei nesislėpčiau pasislėptum tu“, p.43), aistra („ugnim prapliupęs kai lietus uždegs ir plaukus“, p.45, „Jūratė ir Kastytis“, p.46), pagaliau ilgo buvimo kartu paženklintas ir artumo išgrynintas intymus kalbėjimas („aš senstu mano Karaliau ir auksas jau užsilieka veide“, p.52).

Ryškus kai kurių eilėraščių bruožas – teatriškumas. Tai ir tiesiogiai kuriama pjesės miniatiūra su savų personažų monologais („Pjesė“, „Vyras ir moteris“), ir dramatiškai paryškinti pasakos motyvai („o kaktą paliesdamas mėnuo raukšlėjasi tavo varde / kai praskrenda dvylika juodvarnių“, p. 52), ir teatralizuota mirtis („buvau princesė tėvų numylėtinė kodėl gi / nukirto man galvą“, p. 60).

Žvilgsnis į patį kūrybos veiksmą E. Striogaitės poezijoje ambivalentiškas. Palydėdama knygą, ji sako, kad eilėraštis „gali ir gyvenimą sugriauti, kad įsikūnytų“. Tačiau paskutinės „Nužudyti eilėraštį“ eilutės teigia: „žodžiai šito gyvenimo vieno / išsižada teksto“ (p. 69).

Rinkinio pavadinimas „Vienišėja“ lyg ir turėtų apibendrinti visus keturis skyrius: „Akys pušies pavėsy“, „Kas vakarą“, „Mūsų šokantys kūnai“ ir „Neparašyti eilėraščiai“. Kiekviename skyriuje lyrinio subjekto ryšys su Kitu rodomas skirtingais rakursais: per santykį su gamta, arbatos gėrimo ceremoniją, kūno būsenas, kūrybos refleksiją. Tiesa, tas ryšys trūkinėjantis. Ne vien dėl to, kad pamažu vienišėjama. Trūkinėja pati rinkinio struktūra. Visuose skyriuose, išskyrus vienintelį „Kas vakarą“, kuriame tikrai nėra nė vieno jam nepriklausančio eilėraščio, gali rasti svetimkūnių, kurie tarsi prašytųsi perkeliami į kitą skyrių. Kodėl, pavyzdžiui, ciklai „Kaime. Vasaros naktys“ ir „Kaime. Vasaros dienos“ atsiduria prie „neparašytų eilėraščių“? Paskutinis skyrius galėtų būti suvoktas kaip kūrybos ir dar neįgyvendintų galimybių refleksija, o šie ciklai jau užbaigti. Deja, kituose skyriuose esančius eilėraščius toli gražu ne visada galima pavadinti „parašytais“. Mintis yra – trūksta išraiškos. Juk menas ir yra pirmiausia tai, kaip pasakoma. Rinkinyje „Lyja“ išraiškos ornamentika buvo išlaikoma beveik visada. Sapno alogika, asociatyviu siurrealizmu jungiami žodžiai kūrė savitą teksto estetiką, eilėraštis užgniauždavo kvapą netikėtu minties posūkiu. Kiekvienas žodis turėjo krūvį. Antrajame rinkinyje atsiranda tekstų, kuriuose savitai kalba tik kelios pirmosios arba atvirkščiai – paskutinės eilutės, tekstų, kurie yra tik blausus rafinuotų, rėžte įrėžtų į atmintį pirmojo rinkinio miniatiūrų atšvaitas. Pirmoji E. Striogaitės knyga „Lyja“ buvo pastebėta: 2004 metais išleista, ji pretendavo į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto įsteigtą premiją už meniškiausių tų metų knygą. Nepateko į kandidatų dvyliktuką. Nes – debiutas. Nes – su „Nemuno“ knygynėlio ženklu pasirodžiusi, nedidelio formato, ji pasiklysta tarp daugybės kitų, garsesnių leidyklų išleistų, knygų. Todėl suprantamas autorės noras pasinaudoti galimybe Rašytojų sąjungos leidykloje leisti antrąją knygą – ją pastebėti jau kur kas lengviau. Vis dėlto tenka grįžti prie laiko matematikos ir dar kartą paklausti – ar ne paskubėta?