Varinis angelas

Perskaičiusi Ramutės Skučaitės knygą „Varinis angelas“, šiek tiek sutrikau. Skaidru, pernelyg švaru, kad būtų galima dar ką nors pridurti. Skaudu, asmeniška, intymu, todėl ir nedrąsu komentuoti. O juoba – vertinti. Tai autentiškas, lyriškas, krištolo skaidrumo sielos dienoraštis. Santūri, graži kalba, nuosaikus, nugludintas žodis, klasikinė eilėdara, griežtai laikomasi rimo ir ritmo. Eilėraštis taupus, glaustas, kondensuotas, vengiama aprašinėjimo, siužetiškumo, patoso, retorikos. Prasmės koncentruotos, detalės iškalbingos. Ryškūs egzistenciniai išgyvenimai: būtis žmogui duota, paskirta, primesta ar dovanota, – nelygu, kaip vertinsi. Tačiau joje atsiradęs privalai ją pateisinti ir joje ištverti. Į žmogų žvelgiama kaip į paslaptį, stebuklą. Nes žmogaus sukūrimas – „panorus“ ar „netyčia“ – „Dievybės gilūs slėpiniai“, skambiai nukritusi kristalu virtusi ašara. Bet jau seniai aišku, kad dievybės slėpinių įminti neįmanoma, nuo žmogaus nepriklauso, ką jam lemta ir ko nelemta turėti „niekados / Nei su malda, nei be maldos“. Priimant ir praradimą, ir neduotybę: „Po sekmadienio nieko nebus, / Nes pirmadienį jau išgyvenom“ (p. 5). Tad ir tylaus priekaišto bangelės neįsisiūbuoja („Viešpatie, kur buvai / Tą vieną, tūkstantį kartų?“), o virsta malda, galiausiai – dėkojimu: „Užtat, kad šitaip rausvai / Per sielą atmintys plaukia...“ (p. 20).

Knygos sandara įdomi ir neįprasta – tai lyriniai eilėraščiai ir autobiografinės miniatiūros. Jie susipina, susilydo į darnią prasminę visumą. Eilėraščio minties gija, nutrūkusi paskutiniame posme, atkartojama ir praplečiama atsiminimuose. Jie leidžia iš glausto kalbėjimo išsiplėsti į detales, fiksuoti ištrauktus iš atminties gyvenimo ruoželius, fragmentus. Iš tų jungčių dėliojasi poetės pasaulėjautos mozaika. Subjektyvių išgyvenimų lyriką keičiantys pasakojimai – glaustos, lakoniškos asmeninės patirtys. Autorė į pasaulį žvelgia subtiliu, jautriu, atlaidžiu žvilgsniu. Net ir menkutė detalė, žiūrint į ją iš daugelio metų nuotolio, jau įgavusi kitą prasmę, bylojanti iškentėto skausmo, didelės meilės, netekties, praradimo – viso gyvenimo istoriją. Šios atsiminimų nuotrupos, šukelės – ne neišnykusios, o tik sutrupėjusios į nedideles atraižėles – praeities liudininkės. Skaudžios ir vis dar badančios... Autorė stengiasi grakščiai, subtiliai, švelniai prie jų prisiliesti.

Viena svarbiausių, dominuojančių knygos temų, suskambančių ir eilėraščiuose, ir atsiminimuose, – karo, pokario, tremties išgyvenimai. Pavojinga tema, nes rizikuojama nuslysti į perdėm sentimentalius prisiminimus, mintijimus, graudulį, netgi verkšlenimą, į retorišką tėvynės meilės deklaravimą, suabsoliutinant kančią, save užkeliant ant aukojimo aukuro. Ne vienas suklupo ant šio pavojingo kūrybai akmenuko. R. Skučaitė pakylėja išgyvenimus iki skaidrios, lyriškos poezijos. Jos „dirva“ – apmąstyta, subrandinta dvasinė darna. Ji yra pasiekusi santarvę pirmiausia su savimi, su pasauliu, mirusiais ir gyvaisiais, su istorija. Tai dvasinės įžvalgos, subjektyvūs apibendrinimai tos vidinės kelionės, kurioje patirta ir gniuždančių abejonių akimirkų, neapykantos liepsnų ar sukilusios savigailos dėl patirtos netiesos, išdavystės. Ir nors per visą knygą driekiasi tas begalinis liūdesys, melancholija, bet susitaikymas – su būtuoju ir esamu laikau – jau įvykęs. Jau išbūta, išturėta, iškęsta. Tada belieka „Pavargus, neatpirkus atsigulti / Į smilgas po apnuodytu medžiu“ (p. 6).

Tremtis – ne vien fizinis skausmas, atstumas, kilometrai, tai ne tik taiga, į Sajanus lipančios pušys. Tai ir dvasinė atskirtis, liga, vienuma, išdeginta sielos dykynė, išdavystė, melas, nesupratimas, kraujo klyksmas, elgetaujanti vaikystė. Ir laiko „nejautra“, tvirtai sukabinusi mirusius ir gyvuosius.

Gyvenimo panoraminiai blyksniai, laikas, nutekėjęs į praeitį, į buvusius metus, virtęs sąvoka kadaise. Iš tų kadaise išlikę tik tam tikri fragmentai. Laike ištirpę lieka liūdesio namai, lėkštėje sužiedėjusi duona – neišsipildymas, „amžinai ištirpęs siluetas“, suklikusi „vakar neišsaugota gyvybė“, riksmas, nuo kurio gaudė „pirkios ir svirnai“, barakai, kameros, vagonai. Ir mirtis – ji kiekvieno kitokia ir kartu vienoda – „su žvaigždėm ir kryžiais ant kaktų“ (p. 24).

Laikas išblukina „cheminio pieštuko“, rašalą, bet jis nepajėgus išblukinti praeities klaidų. Poetė prisipažįsta, kad ji iki šiol serga laiku – praėjusiu, būtuoju, ir pati prisako sau, jog „jau gana klausytis garso negatyvo“. Ji tarsi ne šio – dabartinio – pasaulio esybė, likusi kažkur, kažkuriame būtajame laike. Eilėraščio (p. 48) apie gražų, baisų, ryškų tokį būtąjį laiką „amžinos būties laike“ filosofinės įžvalgos aprėpia visą būtį – juodąją ir baltąją, gerąją ir blogąją, dvi žmoguje slypinčias galias ir silpnybes: atleisti – neatleisti, tylėti – atskleisti. Tarp jų – tik maža, sąlyginė takoskyra.

Knygoje tiesiogiai arba užuominomis, nuojautomis kalbama apie tėvynę. Tik poetei tėvynė – ne ta, „kurią tu rasi atsikėlęs“, tai jau ne vietos, ne geografinė sąvoka. Tėvynė palikta ten, giesmėje, „kitoj būty / geltonoj tundroj“, todėl į ją einama net neinant, nes „vis dar grįžti tebegundo / Vilties skeveldra smilkiny“ (p. 31). Poetė niekada tarsi negrįžo ir negrįžta į dabar, jos čia nėra, kaip jai čia nėra ir tėvynės. Didelė, esmingiausioji dalis, o gal viskas liko ten: „Kaip išvežė – taip ir likau / Jau antras pusšimtis metų. / Nenumiriau, neužmigau / Laižydama maumedžio medų“ (p. 45); „Ten gyvenu, bet ten manęs nėra“ (p. 54). Tame ten telpa labai daug prasmių, svarbiausioji – namai. Jie, pradedant paprasta jaukia židinio šiluma, kuri, deja, „seniai pavirtusi į nieką“, įkūnija viską apimančią, žmogaus gyvastį maitinančią, palaikančią egzistencinę energiją, tampančią asmens Visatos centru; iš jo orbitos išblokštas jau nebegali sugrįžti atgal ir įsitvirtinti kitur, nes pažeidžiama prigimtinė darna ir pusiausvyra: „Mes tarsi esam, tarsi ne / Jau niekas mūsų nekankina“ (p. 37). Namų prasmė peržengia ir tėvynės sienas. Nes tikrieji namai – žmogaus viduje.

Kitas labai svarbus R. Skučaitės pasaulėjautos ir pasaulėžiūros momentas – išsaugotas vidinis grožis, vidinė švara. Jis neleidžia į vidų įsigraužti blogio – neapykantos, pykčio, keršto, apmaudo – pradams. Nei tie, kurie teisė ir smerkė, nei tie, kurie gailėjo, neturi jokių galių nieko sugrąžinti ar ką nors pakeisti: „Kas visa buvo ar tik bus paskui / Jau be tavęs. / Tegul tik būna gera“ (p. 46). Dievo prašoma stiprybės, tikėjimo Juo malonės: „Neleisk man netikėt, kad Tu esi: / kasdien ir visada, visur ir niekur“ (p. 55).

Tyrinėdama ir kontempliuodama praeitį, autorė pripažįsta, kad su amžiumi dažnėja „eilių sentimentalūs apmatai“. „Tik užkaskim kūrybos priežastis, / Nors vis tiek jas atkas – ir išjuoks“, – taip rašo melancholiško, bet šviesaus, skaidraus ilgesio poetė eilėraštyje „Moralité ironique“, puikiai suprasdama, kad bus suprasta ne visų. Todėl ir kyla noras neišsiduoti, nusinešti „savo paslaptis – į kapą“ (p. 110).

Lyrikos stilius šiek tiek keičiasi antrojoje knygos pusėje – čia daugiau realybės, esamojo laiko impresijų, atverčių. Jos kai kur išsibarsčiusios, fragmentiškos, nebėra tolygaus vientisumo, dabarties pojūčiai truputį chaotiški, kaip chaotiškas poetei ir dabarties pasaulis – jai svetimas, spindintis, šaltas, nesuprantamas. Tad „kodėl aš čia?“ – šiame „polietileninėm plėvelėm“ plazdančiame Vilniuje, virš kurio „šalta ir pikta“, po kuriuo „kaulėtas miegas“, kur „svetima, net skauda“, kur „sunkiai slegia oras“ ir „klesti – tokia kvailystė“.

Galbūt gelbsti svarbiausioji nuostata, priesakas, prašymas, įsakymas sau – IŠKENTĖK. Nesvarbu, kaip, kur ar prie ko prisiglaudus: prie medžio, rankos, „prie užmūryto skliauto“, žodžio, prie spalvų ar prie šuns, prie šešėlio arba prie atminties, kuri „jau nieko nenori ir nieko daugiau nebeprašo“ (p. 102). Ties tuo IŠKENTĖK ir sustingo „būties sidabrinė rodyklė“. Totalus vienumos pojūtis.

Grįžtant prie prozos tekstų – jie labai lyriški, poetiški, pavyzdžiui, himnas žolei, kuri ir dabar traukia, džiugina ir padeda išlaikyti tėvynę. Arba miniatiūra apie spindulį, kuris, įsikibęs į palikto ant laiptelio rankinuko raudoną varį, pamažu saulei sukantis įsižiebia ant nuogo durtuvo smaigalio. Atsiminimų nuoplaišėlės, ryškūs ir skaudūs miniatiūriniai fragmentai. O juose – pažinti, mylėti, branginti žmonės. Tai ir autorės gimtosios Palangos kanauninkas, kurio rūpesčiu lygiai tą pačią dieną, kai gimė poetė, pradėjo dūžius skaičiuoti miestelio bokšto laikrodis, ir nacių sušaudyta žydaitė Ženė, kiti vardai, metai, veidai. Iš tolo ataidi seniai jau į Rasas išėjusios tetos balsas. Kalinių ir lojančių šunų voroje žengiančios motinos veidas, Ramygalos gatvės kapinėse atgulusiam aštuoniolikmečiui broliui nupintas tujų vainikas ir ji pati – kamuojama šiltinės... Kelionės iš Panevėžio į Vilnių, Šv. Jokūbo ligoninėje mirštantis tėvas. Paskui kelionė jau į niekur, smingant į sielą ir kūną aštrioms šerkšno adatėlėms, šalia gimnazijos draugių šaltame vagone, ir buvimas TEN, pasirašius nuosprendį „ligi gyvos galvos“. O tas naivus, nekaltas pavydas anoms, su tėvais kartu vežtoms mergaitėms, ir atsiprašymo malda nuaidėjęs skausmas, jų žūtį menantis ir atmintin įsirėžęs, širdį užgulęs metalinio pjūklo garsas ar sakuotų kedro pjuvenų svoris.

Ir dabartis, nejučia vėlgi gretinama su kadaise. Dabartyje jau beveik niekur per pamokas nebekalbama malda ir nebeprašoma Šventosios Dvasios dovanų „mūsų protui apšviesti ir sielos jėgoms stiprinti“, dabar jau „žemė neišlaiko mūsų svorio“, o visas dėmesys ir atida dažniausiai sutelkti į „tuščiavidurį laikinumo simbolį“. Jokio dėmesio parpuolusiajam, kad ir paprasčiausiame troleibuse, bet visas dėmesys – „burbului“ (p. 106). Susvetimėjęs pasaulis, nepažįstami kaimynai, apgirtę veidai, „negražios kaukės“, „blynų“ puota šiandien svarbiau už netrukus į Vilnių įžengsiančią Gavėnią. „... žmogus be ilgesio miršta, žinai? Ir tautos miršta...“ (p. 121) – autorei skamba ausyse poeto Aisčio žodžiai.

Tas varinis, šaltas po širdis braidantis skaudus liūdesio angelas – tai daugelio metų, daugelio žmonių ir kartu kiekvieno individualiai išgyventa drama, gyvenimas – išsipildęs ir neišsipildęs, pavogtas, kaip tas nesušoktas mokyklinis valsas. Jo sparnas aptaškytas krauju ir apneštas laiko rūdimis. Bet šis angelas, nors ir negailestingas, nenugramzdina į žmogaus dvasios bedugnes: „Skaudėjo, praėjo, nėra... / Nurimt atėjo laikas“. Širdies šiluma tą liūdną praeitį apgaubia melancholiška, bet švelnia, o ne pikta, tūžminga marška. Pareiga ir teisė išlikti žmogumi.

Rašydama vieną prisiminimų pluoštelį, poetė sako, jog istorija, kurią ji nori papasakoti, „ne tik graudi“, bet ir „išskirtinė savo begaline švara, teisybe, meile, švelnumu ir skausmu“. Tą patį galima būtų pasakyti ir apie pačią R. Skučaitės kūrybą – ji alsuoja, vėlgi jos pačios žodžiais, „ne juoduma, o atlaidumu, skaidriu liūdesiu, išgrynintu ligi virpančio spindėjimo“.

R. Skučaitės „Varinis angelas“ – it vienas tų dar gyvų liudininkų. Žavus tuo, kad autorė, mintimis ir eilėmis grįždama prie pažįstamų temų, gebėjo jas pakylėti į subtilios, jautrios lyrikos aukštumas.