Ulisas

Jamesas Joyce‘as (Džeimsas Džoisas, 1882 – 1941) – rašytojas, be kurio neįsivaizduojama pasaulio literatūra. Reikšmingiausias jo romanas „Ulisas“ (1922) – be abejo, vienas iš garsiausių XX a. bet kokios meno formos šedevrų, šis kūrinys atskleidžia svarbiausius šiuolaikinio žmogaus fizinio, dvasinio, moralinio, mokslinio bei religinio gyvenimo aspektus, panašiai, kaip Homero „Odisėja“ atskleidė pagrindinius antikos žmogaus gyvenimo principus.

Airių rašytoją Jamesą Joyce'ą pagrįstai galime vadinti naujųjų mitų kūrėju. Savo recenziją apie Joyce'o šedevrą Thomas Stearnsas Eliotas pavadino ,,Ulisas, tvarka ir mitas“ ir didžiausiu autoriaus nuopelnu laikė mitą kaip modernios istorijos chaoso ir anarchijos pažabojimo priemonę. T. S. Eliotas lygina Joyce'o metodą su didžiuliu moksliniu atradimu, kuriuo naudosis visi vėlesni rašytojai – jie nebūsią vien mėgdžiotojai, kaip nėra mėgdžiotojai ir Einsteino sekėjai, taikantys jo atradimą savarankiškuose tyrinėjimuose. ,,Užuot naudoję pasakojamąjį metodą, dabar galime naudoti mitinį metodą. Išties manau, kad tai yra žingsnis į priekį, jis atveria galimybę paversti modernųjį pasaulį meno objektu, įvedant tvarką ir suteikiant formą.“

Pats autorius lygino savo romano struktūrą su labirintu, kurio simbolinis įvaizdis siejamas su Odisėjo-Blumo klajonėmis ir Stiveno-Telemacho ieškojimais. Blumas lyg labirinte klaidžioja Dublino gatvėmis, savo sąmonės ir pasąmonės vingiais; poetas Stivenas jaučiasi vienišas ir svetimas gimtajame mieste, nori susivokti savo asmeninės patirties ir žmonijos istorijos klystkeliuose. Romane pasikartojančios retrospekcijos, aliuzijos, įvykių ir žmonių paveikslų atspindys įvairių sąmonių veidrodžiuose, nuolatinė išorinio ir herojų vidinio pasaulio kaita kuria klaidaus labirinto įspūdį.

Aš užminiau tiek daug mįslių bei galvosūkių, kad profesoriai per šimtmečių šimtmečius ginčysis dėl to, ką turėjau omeny, ir tai – vienintelis tikras būdas pasiekti nemirtingumą.

Jamesas Joyce‘as

Tai antroji „Uliso“ knyga. Pirmoji išleista 2003 metais.