Tušti žmonės. Daktaro Zigmundo pažadai

Geriau autorius būtų sukūręs dar vieną teorinį veikalą, nuvainikuojantį psichoanalizę, nei parašęs tokią apgailėtiną Harry’o Poterio nuotykių versiją suaugusiesiems. „Norėjau skaitytojams atskleisti ir pačią svarbiausią savo atrastą tiesą: pasaulio struktūra tėra iliuzija, kaip nupiešta teatro scena“, – giriasi autorius, nuplagijavęs ne tik beveik identišką Shakespeare’o pasisakymą, bet ir daugumos pasakų siužetą. Mįslingojo daktaro Zigmundo (spėkit, kurio?) šmėklos vadovaujamoje žmonių-robotų šalyje, kurioje svarbiausia įstaiga – beprotnamis, vienas itin užguitas vaikinukas susidraugauja su aukštesnės klasės atstovų dukra. Mistinių galių turinčio atvykėlio padedami jie pabėga į gretimą šalį, kur vaikinas imamas garbinti kaip seniai sunaikintų išminčių sūnus ir visos tautos išvaduotojas. Žodžiu, neva antiutopija, vaizduojanti pasaulį, kuriame uždrausta sapnuoti, juo labiau pasipriešinti sistemai. Nereikia būti labai gudriam, kad iš karto neatpažintum senos ir beviltiškos socialistų svajonės apie pasaulį, kuriame visi lygūs (ne veltui knygoje tokia reikšminga virtuvė – juk virėjos atseit turi slaptų sugebėjimų vadovauti šaliai).

Visiškai nesutinku su niekam nežinomo žurnalo „Books for Keeps“ nuomone, jog šį marmalą „privalu perskaityti visiems kūrybingiems ir laisviems mąstytojams“. Dar daugiau – raginu jokiu būdu jos neskaityti, nes tik sugaiš laiką ir susidarys neteisingą įspūdį apie knygų rašymo techniką. Ypač tokių knygų, kurios pretenduoja prilygti mitams, padavimams ir „Narnijos kronikoms“ ir kurių ambicingi autoriai mano turį pasakotojo talentą. Šis niekam nežinomas rašeiva nesugebėtų netgi atpasakoti vaikiškos knygelės siužeto. Perskaičius vieną sakinį jau žinai, koks bus kitas. Ypatingos mitologinės kalbos čia – nė kvapo, viešpatauja nuobodus, monotoniškas autoriaus bambėjimas ir mandagūs, klišių kupini dialogai. Visi čia lygūs, nes visi vienodi –­­ ir mistiškų jėgų turintis beprotnamio ligonis (nužengęs tiesiai iš „Skrydžio virš gegutės lizdo“), ir kilmingas pasaulio gelbėtojas, ir net piktasis daktaras Zigmundas, kurio įsakymu gyventojai vartoja vaistus, paverčiančius juos robotais. Siužetas tiktų pigiam komiksui, o kilnios propaguojamos idėjos apie valios jėgą, autogenines treniruotes ir kažin kokio XIX a. mokslininko atrastą odilinę energiją paskęsta pilkoje, „McDonaldo“ produkcija dvokiančioje žodžių sriuboje. Kai netikėtai „išsijungia“ autoriaus vaizduotės ekranas ir pasipila padėkos fondams, stebiesi, kuriam galui reikėjo versti šią makulatūrą.