Trys pjesės

Jeigu neapsirinku, pavasario pradžioje skelbtame rašinyje maitodamas Pogrebnojaus „Eilių“  tekstus Sigitas Parulskis pagyrė knygos prekinę išvaizdą. Dabar lietuvių literatūros banginis pats turi knygelę, kurios veidelis – o brol: „3 pjesės“ iliustruojamos fotografijomis iš spektaklių ir  dailininko Šarūno Saukos darbais, knygon sukaišioti specialūs kartoniniai skirtukai žymi pjesių pradžias.

Tačiau, kaip mėgstama pažymėti,  knyga nėra jos viršelis. Tai kodėl, mergužėl, apie tas prekines išvaizdas įsikalbėjai? Gal blauzdos per skystos, kad apie turinį kalbėtum? O, žinote, gali būti. Neturiu jokio supratimo apie pjeses;  mano ir teatro santykis iki šiol lygu sraigė Olaiva. O kad jau atverčiau kortas, manau, bus mažiau pretenzinga ir pavojinga, jeigu šitam kukliam tekste nežaisiu su „Parulskis kaip dramaturgas“, „kaip tai galėtų ar negalėtų atrodyti scenoje“ ir panašiais svarstymais, kurie, akivaizdu,  ne mano nosiai. Aš esu skaitytoja.

Tad kas? 3 pjesės: „Iš gyvenimo vėlių“, „P.S. byla O.K.“, „Nesibaigianti vienatvė dviem“. O kas? Man regis, šis tas apie ėjimą per gyvenimą, kai einančiojo sąmonėje nėra atskaitos taškų. Nėra atskaitos taškų - nėra kabliukų. O tada: svetimumas, vienatvės daugiau nei neišvengiama, sielvarto.

Apie kokius kabliukus, kad ir išnykusius, kalbame? Na, pavyzdžiui, religiją. Bažnyčia yra visų pirma vėsa<...>Tai miego vėsa. Taip dvokia iš kapo duobės ir iš šaldytuvo, - sako mokinys „Byloje“. Kas kaltas, kad nunyko atskaitos taškai? Na, kad ir tie penkiasdešimt metų: O, rodina, Litva moja, ty tak dalieko seičas, - sako kareivis. Į save – svetima kalba. O kas iš to? Gyvenimas – kaip ligoninė.

Kas dar? Literatūrines užuominos (Mylėjomės šalia vėstančio kūno, kuris vis dar buvo mano tėvas <...> tuomet aš netekau regėjimo arba Tau patinka tas velnio išpera, tas airis, modernizmo tėvas, tas pilvakalbis?). Autorius su savo patirtimis: vartau seną akušerijos vadovėlį, V desante služim sejčas s toboj. Po ranka „3 sekundžių dangaus“ neturiu, bet gerai pamenu vietą, kur kareivukai varto akušerijos vadovėlį. Galima susukti, kad per kūrybą eina autoriaus vedamas leitmotyvas, gal, bet, natūralu, kietakaktis skaitytojas pasidomi kūrėjo biografija ir ima įtarinėti patį autorių.

Taigi: autentika, kultūra (ir t.t.). O vis dėlto: galima pasakyti – išsidirbinėja tas Parulskis. Noras mylėtis su jūra, noras mylėtis su prapjautais raumenimis, noras mylėtis su atvira mirusia moterim, - rašoma  pjesėje „Iš gyvenimo vėlių“. Galima  pasakyti: „Baisu! Kam šitaip rašyti?“. Lietuvių literatūra ilgai buvo išlaikyta paremta ant svirčių, šlaitinių trobų stogų ir gyvenimo kelio diagramos. Dvasingumas tilindžiuojančiais tautinių motyvų auskarais, minkšta gestų plastika ir akimis į dangų. Nieko netraukiu per dantį. Kaip išeiti prieš klasę dėstyti šito sarkazmo, marazmo, orgazmo, kai ketera šiaušiasi ir norisi tokias knygas ne lentynon, o kur nors toliau, gal į krosnį, dėti?

Anekdotiškas klausimas, bet: kuo panašūs Parulskis ir „Borjomi“ mineralinis vanduo? Tiek vieną, tiek kitą galima mėgti – arba ne. Mėgimas arba nemėgimas yra ryškūs. Nemėgimo arba  pilkosios zonos (su numykimu „Na, man jis toooks...“) atvejais nei „Borjomio“ pliumpinti, nei Parulskio, o jau juolab pjesių knygos, skaityti nepatariu.  Nebent argumentų norėtumėt pasirankioti.