Knygos
Romanai (1902)
Poezija (605)
Pjesės (35)
Vaikams (137)
Kitos (890)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter



Knygynas manoknyga.lt




Tolstantis

Tolstantis

Tolstantis Marcelijus Martinaitis labiau nei kiti lietuvių poetai yra priartėjęs prie ypatingos laiko ribos - laiko perversmo, kurį gamtoje atspindi ruduo. Martinaitis yra rudens poetas. Ankstyvo, švelnaus, derlingo, ir to, besirengiančio ypatingai gamtos transformacijai - išnykimui arba amžinybei. Būdingos eilutės iš rinkinio „Tie patys žodžiai“: „Ruduo inscenizuoja tuštumą, absurdą, nieką…“; ir - „Kokios tylios rudenio akys, / kokia permatoma šviesa - “.

Jeigu ieškosime bendro simbolinio matmens, leidžiančio išskaityti svarbiausias šios poezijos prasmes, būdingiausias metaforas, tai tas matmuo ir būtų ypatingos laiko ribos - rudens ir žiemos ribos - jausmas. Paskutiniai rudens akordai - ištuštėjusi, žvilgsniui atvira, mirtį priimanti žemė. Vienas mirksnis iki gruodo. Bet gruodas, gruodo metafora nėra būdinga Martinaičiui, greičiau jau Tomui Venclovai. Martinaičio poezijoje simboliškas yra sustojimas ties ta riba, gyvybės ir mirties prieštaros išgyvenimas. Tos prieštaros filosofinė, religinė, etnologinė analizė. Ir klausimas: ar tai prieštara? O gal greičiau slapta gamtos vientisybė? Kosminiai, nesuprantami gamtos dėsniai? Tačiau kartu vis dėlto ir prieštara, virstanti tik Martinaičio poetinei sistemai būdingais paradoksais, kažkuo panašiais į dzeno paradoksus, bet sykiu ir kitokiais. Knygoje „tolstantis“ jų taip pat yra, pavyzdžiui: „sustingdavau prieš neapsakomą dangų, / staiga užmiršęs gyvenimą“ (eil. „Sodo namelis Vanaginėje (žiema)“), arba -

Kažkas nematomas, didelis
Amžinas ten, platybėse,
Švytėdamas prasilenkia su gyvenimu.

„Ledonešis“

Štai tas „kažkas“, kas „švytėdamas prasilenkia su gyvenimu“, tą gyvenimą pranokdamas, ir rūpi poetui Marcelijui Martinaičiui. Rudens patirtis, vegetacinių žemės galių kaita, gamtos ciklo, laiko grąžos sustiprinta jausena šioje lyrikoje virsta svarbiausia patirtimi, žmogaus gyvenimo, kūrybos, jo sąmonės ciklų analize. Knygoje „tolstantis“ įgijama itin didelio ciklo perspektyva, itin jautriai, turbūt kaip nė vienoj kitoj Martinaičio knygoj, išgyvenamas visas žmogaus gyvenimo laikas: negrįžtamai tolstama ne tik Jurbarko vieškeliu tolyn nuo savęs jauno (eil. „Tolstantis Jurbarko vieškelis“), nuo kitaip, nei jaunystėj tikėtasi, išsipildžiusio gyvenimo (eil. „Išleistuvių nuotrauka Aleknynės mokykloje“), bet ir nuo to, kas per visą gyvenimą buvo mėginta suvokti, ranka beveik pasiekta, bet iš tiesų nepasiekta, išsprūdę, nuplaukę ten, kur kažkas „švytėdamas prasilenkia su gyvenimu“ (eil. „Krosnies kūrenimas ilgą rudens vakarą“). Universalaus, pasikartojančio kosminio gamtos ciklo akivaizdoje žmogaus gyvenimas kontrastuoja savo vienkartiškumu. Savo vienkartiškumu knygos „tolstantis“ žmogus yra labai vienišas, jo kūrybos sąmonė nesutampa su gamta, jaučiasi joje tarsi nebūtinas intarpas (eil. „Intarpas“). Knygos „tolstantis“ žmogus yra iš tos pačios žemės kaip ir visa gamta, bet ne toks, ir už tą sau pačiam nesuprantamą kitoniškumą tragiškai atsakingas. Nuostabus eilėraštis - „Fotografija: stirnos prie plento“. Ankstesnėse Martinaičio knygose, kaip „Toli nuo rugių“ (1982), „Gailile raso“ (1990), „Atrakinta“ (1996), vilties pasiekti švytintį „kažką“ yra kur kas daugiau, bet dėl to knyga „tolstantis“, nors yra tragiškesnė, nėra mažiau išmintinga.

Tačiau vis tiek knygoje „tolstantis“, kaip ir ankstesnėje Martinaičio kūryboje, dominuoja ribiška žemės ir gamtos jausena, laiko, virsmo riba (eil. „Paukščių takas“ - programiškas ir rinkiniui, ir visai kūrybai), leidžianti išvysti gyvenimo ir mirties atovartas. Plėtojama ta pati rudens ir žemės vaizduotė, žemės svajos, žemės metafora, kaip yra pasakęs Sigitas Geda. Kaip pasakytų Norbertas Vėlius, plėtojama chtoniškoji žmogaus vaizduotė, o chtoniškoji žmogaus vaizduotė yra kupina paradoksaliausiausių žmogaus patirties niuansų. Ne tik gyvenimo ir mirties priešpriešos, bet ir tamsiausių instinktų bei švelniausios globos pojūčių, erotikos ir pavydo, muzikos ir pikantiškų nuotykių. Regis, Šilbajoris Martinaičio Kukutį yra sugretinęs ne tik su graudžiu Rūpintojėliu, bet ir su linksmu pagonišku velniu. Sugretinimas labai tinkamas, nes velnias etninėje lietuvių sąmonėje turbūt yra ne tik chtoniškiausias, bet ir labiausiai žmogaus vaizduotės paradoksalumą įkūnijantis personažas. Šiuo požiūriu ne tik „Kukučio baladėse“ toks chtoniškumas yra paliudytas, bet ir knygoje „tolstantis“. Būdingiausi jo bruožai? Net ir numiręs Kukutis yra tikras vyras, pasiryžęs nepriprasti nebūti ir vaidentis našlėms (eil. „Kukučio testamentas“). Toks pat tikras vyras veikia ir knygoje „tolstantis“, eilėraštyje „Ipolitui Užkurniui, iš ąžuolo kamieno padariusiam mano biustą“, kur medinis, perdžiūvęs ant lentynos užkeltas Marcelijaus Martinaičio biustas graudenasi negalįs apkabinti į jį žvelgiančių ir giriančių moterų:

Ąžuolinis, perdžiūvusia gerkle,
Žiūriu į valgiais ir gėrimais lūžtantį stalą, -
Nei paimt, nei išgert.
Moterys giria mane, kad iš ąžuolo,
Kad gražus, panašus,
Kad poetas.
Ipolitai, pagailėjai man rankų ir kojų:
Negaliu pasiekti tų moterų!
Kur dėjai medieną žemiau juosmenio?
Sukūrenai šaltą žiemos vakarą,
O gal iš mano kojų ir rankų
Pridirbai šventųjų, rūpintojėlių?


O juk medinis poeto biustas galėtų pats puikuotis ir melsti malonių: teateina moterys pačios, kad jau pagyrė jį, kad pastebėjo, teapkabina, kad tik pačiam sujudėjus nenukristų poeto aureolė arba karūna! Ne! Kad ir medinis, kad ir negyvas, Marcelijaus Martinaičio biustas sako: aš pats! Aš pats noriu apkabinti!

Mąstant apie Martinaičio poezijos personažų specifiką, turbūt simptomiškas būtų amerikiečių poetės, Druskininkų rudens viešnios, kaip paaiškėjo, ir Martinaičio poezijos (aišku, išverstos į anglų kalbą) gerbėjos, Jane Todd mintis, kad Martinaičio Kukutis turi Promėtėjui svarbių bruožų. Nesileidžiant į diskusiją dėl iš pirmo žilgsnio labai priešingos chtoniškos Kukučio, kaip ir kurio kito Martinaičio poezijos personažo, ir dangiškos Promėtėjo prigimties, vis dėlto verta atkreipti dėmesį į tam tikrą svarbią šiai poezijai tendenciją. Ne vieno Martinaičio poezijos tyrinėtojo pažymėta, kad joje ryškiai užfiksuota žemdirbiška pasaulėjauta, agrarinė, paprotinė kultūra, diktuojanti etines žmogaus ir bendruomenės gyvenimo normas. Bet labiau bendruomenės. Ką mes šiandieną galėtume pasakyti apie agrarinės kultūros individą, atsieję jį nuo jo žemdirbiškų ritualų ir žemės aplinkos, atplėšę jį nuo bendruomenės?

Svarbus Martinaičio poezijos turinys, atsikartojantis bene kiekvienoje knygoje, - to žemdirbiškojo individo „aš“ atsivėrimas, jo individualios, niekieno daugiau nepatirtos pajautos bendruomeninės, kolektyvinės išminties fone. Šiuo požiūriu Martinaičio poezijos personažas iš tiesų turi Prometėjo bruožų, nors vėlgi, labai paradoksalių. Viena vertus, žemdirbiškos pasaulėjautos fone šis personažas iš tiesų yra savotiškas Prometėjas, kultūros herojus, į bendruomeninę sąmonę nešantis individualios savimonės, kūrybos kibirkštį ir šitaip palaikantis kultūrą bei civilizaciją. Antra vertus, tos kultūros ir civilizacijos požiūriu toks personažas yra gamtos sūnus, išsiskaidžiusiam, tarp savęs nebesusikalbančių individų pasauliui suteikiantis bendrumo jausmą, komunikacijos taisykles ir skelbiantis gamtos tiesą - tai amžinas Ozyris, kuris perspėja, kad gamta gyvena mumyse, ir jeigu trumpam, civilizacijos užgniaužta, ir apmiršta, tai tik tam, kad atgimtų iš naujo. O atgimus - kad sudrebintų civilizacijos pamatus, kad atsigręžtų į žemišką žmogaus prigimtį ir ją pripažintų. Nes ir gamtai, ir žmogui ruduo yra išbandymų metas - atviras susidūrimas su savo prigimtimi, jos išbandymas kantrybe ir laiku: „Tas atsisveikinimas rudenį su tuo, / kur esi ir kur visada liksi“ („Paukščių takas“). Nes žmogus, kaip ir tos stirnos iš nuostabaus eilėraščio „Fotografija: stirnos prie plento“, yra tos pačios prigimties.
Tolstantis

Audinga Peluritytė
2003-01-16
 
Kita informacija
Tema: Poezija
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2002
Puslapių: 63
Kodas: ISBN 9986-39-220-9
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Lavinamieji žaidimai, žaislai, knygos...

Knygos - internetinis knygynas

Cloudlix



Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą

Migloko