Tiltas per amžinybę

“Jaudinantis rašytojo lakūno sukurtas pasakojimas apie Tobulos Moters – sielos draugės ieškojimus, apie skrydžių džiaugsmą, meilės atradimą ir kasdienybės liūdesį”. Šie žodžiai knygos gale puikiai apibūdina pasakojimą “Tiltas per amžinybę”.

Šią knygą man rekomendavo gera draugė ir aš jai už tai dabar esu be galo dėkingas. Dabar drąsiai galiu teigti, kad R. Bacho “Tiltas per amžinybę” yra viena iš mėgstamiausių knygų, kurią dar tikrai skaitysiu ne kartą.

Knygoje pasakojami paties autoriaus išgyvenimai: “Visa, kas čia surašyta, beveik taip ir buvo, kaip vėliau sugulė į knygą. Aš tik šiek tiek pakeičiau įvykių seką, kai kurie veikėjai – sudėtiniai ir dauguma vardų – išgalvoti. Visa kita aš nebūčiau pajėgęs išgalvoti, net ir labiausiai norėdamas; tiesa pernelyg neįtikėtina, kad būtų pramanyta”. Šiais žodžiais autorius pasitinka skaitytoją pirmiausiai.

R. Bachas pasakoja, kaip jis ieškojo savo sielos draugės: skraidindamas lėktuvu jos dairėsi tarp keleivių, tarp savo meilužių, kol galiausiai ją rado savo verslo partnerėje. Pasakojama, kaip autorius stengėsi nepasiduoti jausmams, ir buvo vedybų priešininkas. Bet vėliau jis išmoksta mylėti ir pamiršti savo klaidingus principus.

Knyga, skirta mąstyti. Jos negalima vienu sykiu perskaityt – nepajausi malonumo. Knygai būtų tikęs ir pavadinimas “Kaip išmokti mylėti”. Jei dar neperskaitei R. Bacho knygos “Tiltas per amžinybę”, tai jau pats metas eiti į biblioteką.