Tėvas: istorinė, psichologinė ir kultūrinė perspektyva

Neseniai pasirodžiusi Luigi Zojos knyga „Tėvas“ netrykšta optimizmu kaip Lietuvoje dabar populiarinama jauniems moderniems tėveliams grąžinti į šeimą skirta socialinė akcija „Tėvystė veža“, kuri atrodo kaip greitai suvartoti skirtas produktas – masalas, apeinantis (ar net maskuojantis) su tėvyste susijusius rūpesčius. Italų mokslininką psichoanalitiką parašyti istorinę tėvystės raidą nagrinėjančią studiją paskatino nerimas, kylantis žvelgiant į šių dienų tėvo padėtį ir matant opiausias su tėvo išnykimu (pasitraukimu iš šeimos ir vaiko gyvenimo) susijusias problemas. Žvelgdamas į tėvystę iš istorinės perspektyvos, knygos autorius jaučia nostalgiją praeičiai, nes mano, kad Vakarų visuomenė jau yra galutinai praradusi tėvą. Bet apie viską nuo pradžių.

Pirmiausia L. Zoja brėžia motinystę ir tėvystę skiriančią ribą – motinos ir vaiko ryšys, svarbiausias ankstyvojoje kūdikystėje (pirmuosius dvejus metus), yra santykis tarp dviejų. Šis santykis toks svarbus, kad visas likęs pasaulis atsiduria už jo ribų. Tėvo ir vaiko ryšys jau yra santykis tarp trijų, nuo pradžių jis yra visuomenės dalis. Motina atlieka lemiamą vaidmenį formuojantis vaiko santykiui su savo kūnu, o tėvas daro didžiulę įtaką vaiko socialumo vystymuisi. Kadangi santykis su motina ir tėvu yra toks skirtingas, tai ir vaiko lūkesčiai, susiję su abiem tėvais, yra gana priešingi. L. Zoja, kaip ir dera tikram psichoanalitikui, knygą pradeda istorija apie Sigmundo Freudo tėvą – tiksliau, apie nusivylimo tėvu jausmą, kurį patyrė jaunasis Sigmundas, sužinojęs, kad jo tėvas nepasipriešino vyrui, gatvėje jam nuo galvos nuplėšusiam naujutėlaitę skrybėlę ir sviedusiam ją į purvą bei liepusiam trauktis nuo šaligatvio. Svarbiausia, ko mes tikimės iš tėvo, remdamasis šiuo pavyzdžiu teigia knygos autorius, – kad jis būtų stiprus ir pergalingas. Kartu jis turi išlikti geras, teisingas ir mylintis. Šis paradoksas atspindi tėvo vaizdinio dvilypumą: vaikas tikisi, kad tėvo bus mylimas taip pat kaip ir motinos ir tuo pat metu tėvas bet kokia kaina, net griebdamasis smurto, bus nugalėtojas: „Šeimoje tėvas turi laikytis moralės normų, bet kai svarstomas jo santykis su visuomene, tėvas turi veikti pagal jėgos dėsnius, tiksliau, vos ne pagal Darwino evoliucijos dėsnius, kur „geras“ reiškia „labiausiai prisitaikęs“, tai yra gebantis užtikrinti savo paties ir palikuonių išlikimą“ (p. 16). Todėl tėvystės sėkmė priklauso ne tik nuo vykusiai susiklosčiusio santykio su vaiku, bet ir nuo tėvo sėkmės visuomenėje. Mūsų visuomenė, kuri remiasi tėvo autoritetu, turi nuolat rinktis: paklusti meilės ar jėgos įstatymams.

L. Zoja imasi rekonstruoti esminius tėvo figūros bruožus – kolektyvinį tėvo vaizdinį, pasąmonėje glūdintį tėvo archetipą. Tėvystės ištakų autorius ieško ties gamtos ir kultūros riba. Žiūrint iš gamtos pozicijų motinystė yra natūrali būsena, patelėms nereikia mokytis būti motinomis, gimdymo, maitinimo instinktai yra įgimti. Apie tėvystę to paties pasakyti negalima: fizinis palikuonių gimdymas ir buvimas tėvu nėra tapatūs reiškiniai, tėvystė sietina ne su fiziniais aktais, bet su atsirandančiu gebėjimu mąstyti, apskritai su kultūros / civilizacijos gimimu, nes reikalauja gyvuliško gyvenimo normų atsisakymo, valios ir apsisprendimo pasireiškimo. Motinystės raidoje nėra šuolių – o tėvystė ženklina kultūrinį lūžį. Rašydamas apie primatus (žmonėms artimiausius gyvūnus), L. Zoja vartoja gana niūrią leksiką – primatų patinai tėra genų, reikalingų kitai kartai, fondas, jų egzistencijos prasmė ribojasi su „išsiliejusios sėklos srove“, o protas (nors kai kurių IQ siekia 80) yra gožiamas „sekso manijos tamsos“. Tėvystės institucija žmonijos istorijoje atsiranda gerokai vėliau ir iškyla kartu su monogamine šeima, kurios gimimas kiekvienam vyriškosios lyties individui garantuoja galimybę susilaukti palikuonių. Taip vyrai tampa nuolat į šeimą sugrįžtančiais, sumedžiotu grobiu besidalijančiais, vis daugiau laiko su vaikais praleidžiančiais individais. Pasak knygos autoriaus, vyrų išgyvenamas ilgesys, tuštumos jausmas ilgesniam laikui atsiskyrus nuo partnerės ir vaikų, troškimas grįžti rodo psichikos reiškimosi pradmenis. Kita vertus, jie atsiduria nuolatinio prieštaravimo situacijoje – tarp instinkto (troškimo atlikti biologinę paskirtį) ir psichologinio nusiteikimo likti su viena moterimi ir rūpintis, išmaitinti palikuonis.

Tėvo figūros iškilimas ir šeimos, pagrįstos poros santykiais, formavimasis padėjo pagrindus kitaip suvokiamam seksualumui: lytiniai santykiai tapo ne tik būdu išlieti susikaupusią energiją, bet ir poros tarpusavio santykių dalimi, atsiradęs moters gebėjimas patirti orgazmą, kuris visiškai nėra būdingas gyvūnams, taip pat prisidėjo prie seksualumo kaip intensyvių poros santykių ugdymo, jis tapo bendravimo forma. L. Zoja tvirtina, kad tuo metu pradėjo dažnėti poros sueitys ir jos tapo ilgesnės. Vyro gebėjimas palaikyti monogamiškus santykius, t. y. valdyti stiprius jį užplūstančius seksualinius impulsus visų moterų atžvilgiu, leido šią energiją nukreipti kūrimo linkme – ji galėjo būti panaudota bendrabūvio taisyklėms, institucijoms kurti. Taip pat ilgesnis laikas, praleidžiamas su jaunikliais, žadindamas ateities projekcijas, skatino vis sudėtingesnio vyrų mąstymo plėtrą.

Senovės Graikijoje L. Zoja mato Vakarų patriarchato ištakas ir laiko ją mūsų aprėpiamo tėvystės horizonto riba. Skyriuose, kuriuose nagrinėjamas Graikijos kultūroje susiformavęs tėvo vaizdinys, rasime didžiausią dozę patoso. Būtent šis laikotarpis ženklina tėvystės pasiektą kulminaciją – Hektoras ir Odisėjas autoriui yra visavertės ir užbaigtos tėvo figūros pavyzdžiai: Hektoras – prisiėmęs atsakomybę už vaiką ir savo šalį bei tuo besididžiuojantis tėvas; Odisėjo kelionė, anot autoriaus, atspindi vyriškosios psichikos kelionę įsisąmonintos tėvystės link. Tačiau, pateikdamas šiuos pagyros vertus pavyzdžius, knygos autorius kalba ir apie lygia greta vykusį procesą – moters-motinos vaidmens menkėjimą, vis labiau augantį nepasitikėjimą moterimi ir moteriškumo baimę. Dzeuso įsitvirtinimas Olimpe simbolizuoja galios ir valdžios perkėlimą į dangaus sferą, taip pat jauno dangiško tėvo įsitvirtinimą. Ir nors vyriškai valdžiai įtvirtinti reikia senųjų moteriškųjų jėgų pagalbos, nuo šiol moters pastangos susigrąžinti galias reiškia posūkį destrukcijos, anarchijos ir tamsos link. Graikiškoje mąstymo sistemoje vyras duoda gyvybę, t. y. formą materijai, sakralus moters gebėjimas gimdyti visiškai nuvertinamas, ji tėra šiltas patalas ar tinkamas indas vyro pasėtai gyvybei užauginti. Tėvo kaip gyvybės pradžios idėja yra ir vyriško kūrybingumo šaltinis – jis yra tikrasis idėjų, meno ir visuomenės kūrėjas. Vyro protas gali gimdyti – kaip iš Dzeuso galvos be motinos pagalbos gali gimti Atėnė. Graikų visuomenėje buvo visiškai nuvertinti poros santykiai – svarbiausias buvo giminystės ryšys – tėvo ir sūnaus, stipriausias jausmas individo gyvenime – vaiką ir tėvą siejanti meilė. Motinystės ir moteriškumo devalvacija gali byloti apie pastangas apginti dar labai jauną, todėl netvirtą, didžiulio pastiprinimo reikalingą tėvo instituciją. Kova su išorėje aptinkamu chaosą, tamsą, destrukciją ir gyvuliškumą simbolizuojančiu moteriškumu pirmiausia reiškė kovą su vidiniu priešu – baime grįžti į pirmykštį, ikitėvišką, instinktų valdomą būvį. Tėvo padėties nestabilumas verčia jį būti autoritarišką.

Hektoro istorija kaip tik ir iliustruoja tėvystės pažeidžiamumą: tėvo pareigas sąmoningai prisiėmęs vyras pralaimi gyvuliškų impulsų valdomam, iki tėvystės dar nepriaugusiam Achilui. Hektoras yra patriotas, tėviškai besirūpinantis ir ginantis šeimą bei miestą. Viena svarbesnių tėvo vaizdiniui priskirtinų metaforų – Hektoro šarvai. Jie nusako ir šiuolaikinių vyrų padėtį – šarvai, pasak autoriaus, anaiptol nėra natūrali vyro kūno dalis, jie neišauga kaip ragas ar kita kūno dalis, kiekvienas panoręs tapti tėvu juos turi nusikaldinti pats. Šarvai gali būti suvokiami ne tik kaip išoriniai, pridengiantys tėvo netvirtumą, apsaugantys kasdienėje kovoje dėl šeimos ir vaiko išlikimo, bet ir kaip vidiniai, padedantys išsaugoti vidinį vientisumą, vieną svarbiausių tėvo bruožų. Hektoro istorija rodo, kad šarvai taip pat gali trukdyti vaiko ir tėvo ryšiui užsimegzti – Astianaktas išsigąsta šarvuoto tėvo. Tik nusiėmęs šarvus Hektoras gali atlikti archetipinį, iki mūsų dienų nusidriekiantį vaiko pripažinimą simbolizuojantį tėvišką judesį – iškelti sūnų ant rankų.

Hektoro ir Achilo kova išreiškia vyro prigimtyje vykstančią kovą tarp civilizuotos atsakomybės jausmo ir žvėriškų / barbariškų instinktų, o Odisėjo figūra gali būti pavyzdys vyro psichikoje glūdinčio prieštaravimo tarp paaugliškų impulsyvių troškimų ir tėviško įsipareigojimo grįžti į šeimą. Odisėjo kelionių pasakojimas yra vidinės tikrovės mitas, žymintis mąstymo kelią. Jo kelionė namo – į vietą, kurioje gimė, į tėvų žemę, kurios centre yra Penelopė, – simbolizuoja saviugdą kaip procesą, išreiškiantį tokias psichinio gyvenimo atsinaujinimo formas, kai praeitis nesugriaunama ir sukuriamas tęstinumas. Odisėjas nuolat genamas atrasti ką nors nauja, bet per paklydimus, dvejones ir prieštaravimus jis juda ištikimybės šeimai link. Didieji Odisėjo priešai – valios ir atminties sunykimas. L. Zoja teigia, kad Odisėjas – pirmasis tikrą atmintį (čia reiškiančią ne praėjusių įvykių talpyklą, bet sugrįžimą prie to, kas neužbaigta ir neišspręsta) turintis personažas. Odisėjas skiriasi ir nuo Penelopę persekiojančių jaunikių, kurie yra niekaip nesubręstantys vyrai, „vienadieniai drugeliai“, orientuoti tik į dabarties momentu patiriamą malonumą. Esminė savybė, nulemianti jo kelionės sėkmę, – gebėjimas laukti: laukti suvokiant, kad kai kuriems dalykams dar neatėjo laikas, ir laukti, kol priešingybės pasieks sintezę. Graikų kultūros iškeltos brandžią tėvystę nusakančios asmens savybės yra šios: savitvarda, santūrumas, elgesio stabilumas. Priimant sprendimus ego nebėra tapatus impulsams, bet tampa autonomišku psichiniu organizmu, nebepriklausomu nuo instinktų.

Romėnų epo „Eneida“ analizė parodo, kad tėvystės institucija romėnų visuomenėje įtvirtino vertikalios giminystės ryšį tarp tėvų ir sūnų – tai iliustruoja Enėjo, nešančio ant pečių tėvą ir vedančio už rankos sūnų, vaizdinys. Motinos šiame pasakojime yra nepatikimos, tikra meilė, priklausanti proto sričiai, yra tėvo meilė sūnui.

Žvelgiant iš tėvystės aukštumų, pasiektų senovės Graikijoje, vėliau įtvirtintų Romos imperijoje, L. Zojai tolesnis tėvystės kelias rodosi kaip nuolatinis judėjimas žemyn: su krikščionybe vis labiau įsitvirtina Dievo Sūnaus, prilygstančio Dievui Tėvui, kultas, Kristui jo žemiškasis tėvas Juozapas nebėra vienintelis autoritetas ir jis pats jau nebetampa tėvu. Galima justi autoriaus kartėlį, kai jis pažymi, kad vis labiau sureikšminant Mergelės Marijos, Dievo Motinos, vaizdinį Kristus vis dažniau matomas šalia jos. Tas pats tėvo vaidmens menkėjimas atpažįstamas Renesanso Europoje, simboliškai perskaitomas Voltaire’o ir J. J. Rousseau, dviejų vyrų, paruošusių kelią Prancūzijos revoliucijai, sukilimas prieš tėvą. Ir galiausiai – Prancūzijos revoliucija, kai kartu su laisvės, lygybės ir brolybės idealais įsigali horizontaliais santykiais grįsta sūnų / brolių bendrija (kuri labai panaši į lėbaujančių Penelopės jaunikių sambūrį). Metaforiškai kalbant, tuo metu Enėjas nusikėlė nuo pečių senąjį tėvą Anchisą, atmesdamas vertikalius tėvų ir sūnų santykius. Monarchijos žlugimas, karaliaus nukirsdinimas tėra ženklai, liudijantys tėvo autoriteto žlugimą, skaudžiai palietusį ir šeimą. Tačiau labiausiai šeimyninį vaikų ir tėvo ryšį pakirto XIX a. pab. pramoninė revoliucija – tėvas pasitraukė iš tradicinės kaimiškos aplinkos, sykiu pasitraukdamas ir iš vaikų gyvenimo. Dirbdamas fabrike, atlikdamas mechaninį darbą ir būdamas toli nuo galutinio produkto, jis nieko nebegali išmokyti savo vaikus, todėl nustoja būti pavyzdys ir nebegali jų inicijuoti į visuomenės gyvenimą. Su pramonine revoliucija iškyla „nematomo tėvo“, „nevisaverčio tėvo“ vaizdiniai. Kita vertus, pirmą kartą istorijoje matyti, kaip sūnūs ima gėdytis tėvo.

Dabartinėje betėvėje visuomenėje susiklosčiusią padėtį geriausiai iliustruoja pateikiami skaičiai: amerikiečiai tėvai su vaikais vidutiniškai praleidžia 7 min. per parą, prancūzai – vos kelias; vienintelis dažniausiai tėvo ir vaiko kartu atliekamas veiksmas („ritualas“) – televizoriaus žiūrėjimas; 70 proc. apie 1980-uosius gimusių Amerikos baltųjų ir apie 94 proc. juodųjų vaikų buvo pasmerkti užaugti tik su vienu iš tėvų, dažniausiai su motina; 50 proc. vaikų iš išsiskyrusių šeimų su tėvu matosi rečiau nei kartą per metus; 85 proc. Amerikos vyrų kalinių yra betėviai; didelė dalis susirgusiųjų šizofrenija užaugo be tėvo, spėjama, kad tėvo nebuvimas labiau nei motinos lemia asmens polinkį į savižudybę ir t. t. Šiuolaikiniai tėvai vaikams duoda vis daugiau pinigų, bet vis mažiau laiko praleidžia kartu. Tėvo dingimą iš šeimos L. Zoja vadina šių dienų masine tėvažudyste.

Tėvo nebuvimas skaudžiausiai paliečia skurdžiausias šeimas – jos sukasi užburtame rate: šios šeimos gauna gerokai menkesnes pajamas, vaikai iš tokių šeimų įgyja žemesnį išsilavinimą, jiems sunku išsiveržti iš ydingos socialinės aplinkos, todėl jie dažnai tampa nusikaltėliais arba ligoniais. Tėvo vaidmuo patriarchalinėje visuomenėje – sėkmingas vaiko įvesdinimas į visuomenę, jis padėjo įsitvirtinti šiame pasaulyje, jis – sėkmingo socialinio kilimo sąlyga. Būtent tėvas turi išmokyti vaikus naudotis savuoju agresyvumu, vaikai, tapatindamiesi su tėvu, gali išsiugdyti kovines savybes, reikalingas užimant vietą visuomenėje.

Postfroidistinė psichoanalizė, ypatingą dėmesį atkreipusi į pirminį vaiko ir motinos ryšį, taip pat gerokai sumenkino antrosios vaiko vystymosi fazės, pirmiausia susijusios su tėvo įsiterpimu į simbiotinį motinos ir vaiko ryšį bei vaiko individuacijos skatinimu, atsiskyrimo bei autonomijos ugdymu, reikšmę. Šiuolaikinės visuomenės iškeltus dabartinius populiarius tėvo įvaizdžius L. Zoja lygina su XIX a. pab. šeimos fotografijomis ir aptinka, kad ano meto tėvo paveikslas atspindėjo jo padėtį visuomenėje, jo drabužiai (simboliniai Hektoro šarvai) rodė, kokiai profesijai ar klasei jis atstovauja, o mūsų dienų tėvų atvaizdai yra visiškai priešingi: jie jauni, gražūs, pusnuogiai, kūdikius glaudžiantys prie beplaukės krūtinės (psichoanalitikas čia įžvelgia krūtų pavydą). Iš tėvo vaizdinio lieka tik gražus kūnas, vyras atsisako apdaro (šarvų), kuriuos jam primetė istorija. Iškyla visiškai nauja diada – tėvo ir vaiko, kuri atspindi tėvo pastangas užmegzti ryšį, identišką motinos ir kūdikio (pirmiausia kūniškiems) santykiams. Toks tėvas, „kaip lėkščiausia Madona“, yra labai toli nuo tikrosios savo funkcijos – būti tiltu tarp šeimos ir visuomenės. Formuodamas triadą, pirmąjį mini visuomenės modelį, tėvas skatina vaiko atsiskyrimą nuo motinos ir palaiko jo augimą. Šiuolaikinė betėvė visuomenė, orientuota į greitą malonumo patenkinimą, autoriui atrodo įstrigusi būtent pirmojoje stadijoje – „įkalinta psichinėje žinduklių būsenoje“.

Skaudžiausiai regimas tėvo kaip iniciacijos vadovo – vaikų laimintojo – simbolinio vaidmens išnykimas. Nes kaip tik mitai ir apeigos, įtraukę pirmykščių genčių vyrus į archetipų pasaulį, kuris, pasak autoriaus, yra galingesnis už instinktų pasaulį, sustiprino juos kelyje į tėvystę. Kolektyvinis modelis – archetipinių tėvų jėga – galėjo kompensuoti atskiro vyro silpnumą. Išnykus šiam tėvystę saugančiam sluoksniui, vyrams atsivėrė kelias atgal – į betėvių, instinktų valdomų, amžinų jaunuolių bandą.

L. Zojos knyga pirmiausia vertintina kaip pastanga gaivinti atmintį apie tėvą, skatinti tėvystės paieškas, lipdant eižėjantį archetipinį sluoksnį. Prasiveržiantį patosą rašant apie archetipinius tėvus – Hektorą, Odisėją, Enėją – galima pateisinti dideliu noru turėti tėvui skirtą mitinį pasakojimą. Apie kuriamą tėvo kilmės istoriją galėtume pasakyti tą patį, ką pats autorius parašė apie graikų norą tėvus (vyrus) matyti kaip vienintelius vaiko gimdytojus – tai atrodo kaip archetipinės svajonės pavertimas koncepcija. Kaip ir kiekvienas rimtesnis tyrimas, ši knyga iškelia klausimų, į kuriuos atsakymų turime ieškoti patys. Štai keletas iš jų. Ar tik tėvystė pagrindžia civilizuotą, įsipareigojusį vyro būvį? Ar vyro sutapatinimas su vienintele tėvo funkcija nėra ir jo tapatybės galimybių susiaurinimas – toks pat, kokiam pasipriešino moterys, kai moteriškumas pasidarė lygus motinystei? Ar iš tiesų civilizacijos istorija vyrams gali pasiūlyti tik tokią alternatyvą: atsakinga, įsisąmoninta ir kitiems įsipareigojusi tėvystė arba gyvuliško, instinktų valdomo, iki tėvo dar nepriaugusio sėklos laistytojo patino tapatybė? Kitas nerimą keliantis klausimas būtų motinų vaidmuo vaiko, šeimos ir visuomenės gyvenime. Kad ir kokia graži bei visavertė mums atrodytų senovės Graikijoje suklestėjusi tėvystės institucija, negalima apeiti lygia greta didėjusios moterų, motinų diskriminacijos. Ima rodytis, kad sėkmingos tėvystės sąlyga – moters / motinos engimas, jos vaidmens šeimos gyvenime menkinimas ir visiškas pašalinimas iš visuomeninio viešo gyvenimo. Tėvo, kaip vaiko įvesdintojo į visuomenę, iškėlimas pakartoja vyrų ir moterų išskyrimą pagal jų priklausymą atskiroms erdvėms – moteris uždaroma privačioje šeimos erdvėje, o vyrui atitenka visos su viešumu – išoriniu pasauliu – susijusios funkcijos. Galbūt patriarchalinėje tradicijoje tėvas vadovavo sūnaus iniciacijai, tačiau neabejotina, kad dukters vedlė buvo motina. Ir ne tik tėvas laimindavo vaikus išlydėdamas į pasaulį, motinos palaiminimas buvo nemažiau svarbus. Todėl neaišku, kai autorius rašo, kad vienišos motinos gali pavaduoti tėvą tik kol vaikai sulaukia paauglystės, vėliau tėvo vaidmuo yra nepamainomas. Ar čia turima galvoje tik sūnūs, ar taip pat yra ir dukterų atveju? Taip pat šiuolaikinis moters padėties gerėjimas – vis didesnės jai atsiveriančios galimybės dalyvauti viešumos pasaulyje, uždirbti tiek, kad išlaikytų save ir vaikus, – regis, vyrus stumia į dar didesnę aklavietę. Norėtųsi tikėti, kad motinos ir tėvo santykiai, bent jau idealūs jų modeliai, gali būti matomi ir kitoje perspektyvoje, ne tik įtraukti į nuolatinę (kartais be galo žiaurią) konkurencijos kovą. Visai suprantamas autoriaus rūpestis dėl tėvo ir sūnaus santykių irimo, nes tėvystės kaip socialinio vaidmens mokomasi iš kartos į kartą, tačiau kaip yra su betėvėmis dukromis? L. Zoja yra užsiminęs, kad sėkmingas pirminis motinos ir dukters ryšys gali garantuoti palankiai susiklostysiantį dukters tapatybės procesą, kuriam tarsi ir nebereikia tėvo. Tačiau knygoje liko neišryškinta, kuo specifinis tėvo ir dukters santykis, kokios tamsios bevardės prarajos atsiveria dukterų vidiniame žemėlapyje užaugus be tėvo ar jį praradus.

L. Zojos knyga gali padėti užpildyti tuštumą, slypinčią po žodžiais „tėvo ilgesys“. Autorius teigia: jei norime turėti tėvą, turime jo ieškoti – leistis į Telemacho kelionę (būtų verta pasidairyti dukters, ieškančios tėvo, atitikmens). Šios paieškos neturėtų būti įsivaizduojamos kaip trumpalaikis ir greitas procesas, nes pati tėvystė grindžiama kantrybe ir gebėjimu (iš)laukti, todėl skatina įsipareigoti ilgalaikiams projektams, vienadienius malonumus aukojant dėl ateities. Ir nors konkrečioje socialinėje aplinkoje sunku rasti įkvepiančių tėvystės pavyzdžių, mums gali pagelbėti psichinėje tikrovėje išlikę idealūs tėvo vaizdiniai. Atminties lavinimas, perteikiant tai, kas atsimintina, yra mūsų kelionės pradžia.