Stipriau už neapykantą

Šią knygą man paskolino sesuo, sakė, kad labai įdomu, prisiminiau, kokias knygas ji skaito, todėl pamaniau, kad čia - eilinis mano amžiui netinkantis kūrinys. Klydau...
     
Ši knyga - Timo Guenard‘o autobiografija. Joje jis pasakoja apie savo gyvenimą nuo tada, kai jį, trejų metukų amžiaus, prie stulpo pririšo ir paliko mama.

Pirmuosius savo gyvenimo metus Timas leido su tėvu, kuris po to, kai žmona jį paliko, tapo alkoholiku ir parsivedė „naują“ žmoną su penkiais vaikais. Timas vis tikėdavosi, kad namo grįžęs tėvas jį apkabins, pasakys meilių žodžių, bet tėvas apkabindavo įvaikius ir žmoną, o Timui suduodavo porą „Paryžius – Brestas“ antausių.

Vieną dieną jų šeimoje apsilankė socialinė darbuotoja. Ji išsivedė Timą ir paprašė papasakoti, kaip su juo elgiamasi. Mažas berniukas viską papasakojo. Grįžusio namo jo laukė tėvas...

Dveji su puse metų ligoninėje išgydė Timo sutraiškytas kojas, kurias sužalojo tėvas.

Toliau Timo gyvenimas bėgo vaikų namuose, beprotnamyje, į kurį jis pateko, būdamas visiškai sveikas. Globėjai keitėsi - vieni blogi, kiti nuostabūs, bet net ir ten Timas ilgai neišsilaikydavo. Galų gale jis pakliuvo į koloniją, bet ir iš ten pabėgo. Tuomet tapo prostitučių reketuotoju, boksininku ir panašiai. Atrodo, jo gyvenimas turėjo baigtis gatvėje, bet jis išsikapstė.

Skaitydama šią knygą praliejau visas ašaras, bet man nebuvo gėda...