Stepių vilkas

Haris Haleris – pagrindinis Hermano Hesės romano „Stepių vilkas” veikėjas, vadinantis save „stepių vilku”. Stepės – tai atsiskyrėlių vieta, kur tokios sudėtingos asmenybės kaip jis yra ištremiamos – visuomenės ir paties savęs. Haleris savo noru nutraukė domėjimąsi trumpalaikiais dalykais, kuriais besimėgaudami vidutiniai žmonės patiria malonumą. Jo nuomone, šie žmonės nesugeba įsigilinti į amžinybę, nes jie nebuvo apdovanoti „auksinio pėdsako“ pojūčiu.

Taigi Halerio pasinėrimas į seksą, narkotikus ir džiazo muziką yra tarsi pasinėrimas į kasdieninį miesčionio pasaulį – tam, kad dar labiau realizuotų save. Patirdamas kūniškuosius malonumus, jis patiria savirealizacijos jausmą ir išplečia savųjų „aš“ suvokimą. Bet šios kūniškosios patirtys yra tik dalis Halerio savirealizacijos proceso. Kelionėje po geismų pasaulį jį lydi (panašiai kaip Vergilijus lydi Dantę Pragare) Hermina – Halerio moteriškasis „aš“. Ji yra viena iš daugybės kitų jo „aš“– Haleris turi knaisiotis juose tam, kad pasiektų pusiausvyrą ir galbūt netgi nemirtingumą – lyg Mocartas.

Stepių vilkas yra tikrasis genijus. Jo realybės ir gyvenimo suvokimas – neeilinis. Tačiau priedas prie šios nepakartojamos dovanos – nuolatinės asmenybės kančios, dažnai besibaigiančios neapykanta sau. Iš kitos pusės, Stepių vilkas jaučiasi viršesnis už kitus žmones – jie jam atrodo tuščiagalviai, miesčioniški. Atrodo, kad būtent dėl to jis turėtų mėgautis savo išskirtinumu. Juk jis turi ne vien tik sugebėjimą pasiekti nemirtingumą, bet ir yra apdovanotas kūrybiškumo dovana bei talentais. Tačiau būtent dėl to Stepių vilkas jaučia pasišlykštėjimą XX-ojo amžiaus meno sterilumu ir nedarnumu.

“Nors mūsų Stepių Vilkas jautėsi ir gyveno čia tarsi vilkas, čia tarsi žmogus, kaip ir visi mišrūs padarai, tačiau kai jis būdavo vilkas, jame nuolat budėdavo žmogus, stebėdamas, spręsdamas ir smerkdamas – o tuo metu, kai jis būdavo žmogus, lygiai taip pat elgėsi vilkas….ir tuomet kiekvienas žmogiškas poelgis, žiūrint vilko akimis pasidarydavo baisiai komiškas ir nepatogus, kvailas ir tuščias.”

Kai kas teigia, kad šis Hermano Hesės kūrinys yra apie padalintą žmogiškąją prigimtį, dalinai vilkišką. Aš nesutinku su tuo – žmogus niekada nėra paprasčiausiai vien tik vilkas ir žmogus, net jei jis yra Stepių vilkas. Hesė tai akcentuoja daugybę kartų šiame romane. Žmogus iš tikrųjų yra padalintas į daugybę „aš“ ir Haleris tai supranta. Antra, norint suprasti vilkiškąją Halerio pusę, būtina prisiminti, kad vilkas nėra žmogaus priešingybė. Vilkas iš tikrųjų simbolizuoja Halerio laukinę pusę, trokštančią nutraukti visus žmogiškuosius ryšius ir asmenybę, kuri faktiškai niekina žmogiškąjį pasaulį. Vilkas yra laukinis, išdidus, laisvas ir galbūt šiek tiek asocialus. Individualistas – jis verčiau bus ištremtas nei priimtas visuomenės. Iš kitos pusės, žmogiškoji Halerio pusė tai menininkas, inteligentas ir genijus. Tačiau Haleris puikiai žino, kad tarp šių dviejų polių egzistuoja šimtai ar net tūkstančiai kitų, skirtingų „aš“.

Haleris žino, kad dauguma žmonių galiausiai nemėgs ar net vengs Stepių vilko dėl savo vidutinybės. Jie negalės suprasti, kaip asmenybė, taip garbinanti meną, grožį ir nežemiškumą, gali tuo pat metu turėti tokią bjaurią, laukinę ir žeminančią pusę. Tai yra svarbiausia romano „Stepių vilkas” problema: Haleris negali susitaikyti su tuo, kad jis turi tokią sudėtingą prigimtį. 

Šiandien, perskaitę „Stepių vilką“ galėtume teigti, kad Hesė, matyt, buvo šiek tiek šizofreniškas, bet visgi labiau tikėtina, kad jis buvo labai jautri asmenybė, sugebanti jausti labai giliai. Ir aišku, kad dėl to jis kentėjo, jautė tokias sielos kančias, kurias galėtų pajusti ir suprasti tik vienišas Stepių vilkas.