Staktos

Norėdamas pasitikrinti, kaip vertintų Stepono Algirdo Dačkevičiaus rinkinio „Staktos“ eilėraščius eilinis skaitytojas, paprašiau vieną jų paskaityti keletą ištraukų. Skaito ištrauką iš eilėraščio „Kumelupio burtai“:

Prie keliuko kryžiaus –
du pagaliai,
ant jų pamauti kiaušinių lukštai,
jaukiai kriuksi už sprando
pririšta kiaulė,
Zuikiu vadinama.
p. 12

Arba visą eilėraštį:

Rugpjūčio naktį,
kai visi sumigo,
susėdo tyliai žvaigždės
ant lauko akmenų.
Tabalavo kojomis,
maišydamos dar šiltus pelenus.
Ir taip užsisvajojo,
kad susizgribo tik aušroj.
p. 36

– Juk visa tai vaikiškai naivu ir primityvu, – pareiškia skaitytoja. – Jeigu negyvenamoje saloje nieko paskaitoma nebūtų, tai tik tada šį rinkinį paimčiau į rankas.

– Nejaugi taip blogai, – sakau. – Sutinku, kad naivu, gal net ir primityvu. Tačiau jei atsiminsime liaudies meno klasikinius pavyzdžius arba net Liongino Šepkos iš Šiaudinių kaimo raižinius ir skulptūras, tai ir ten rasime naivumo bei primityvumo, bet naivumas ir primityvumas kaip tik ir motyvuotas ilgametės tradicijos bei meninės fantazijos, liaudies meno prigimties. Visa tai sukuria stiprų estetinį efektą, užbaigtą kompoziciją. Prašau skaitytojos dar paskaityti vieną kitą eilėraštį.

– Tikrai kažko juose yra daugiau negu tik žodžiai, – pritaria ji.

Suprantama, S. A. Dačkevičius nėra liaudies menininkas. Jis pagrįstai pretenduoja į šiuolaikinės profesionalios poezijos kūrėjo vardą. Galima svarstyti, kokį meninės kokybės lygmenį jis pasiekia.

Rinkinyje „Staktos“ poetas vaizduoja nykstantį arba jau išnykusį senąjį kaimą, tuštėjančias trobas ir apleistus laukus, ten paliktus daiktus, padargus. Ant sienų dar išlikusius šventųjų paveikslus ir senas nuotraukas. Dar liko vienas kitas keistuolis (kumelupis, Pypkinis, vienarankis skulptorius, šimtametis senis), kuris savaip pratęsia senosios gyvensenos ir kultūros tradiciją. Kaip sakoma, tuščios vietos neužimtos nebūna. Gyvenimą pratęsia išlikę daiktai, ištuštėjusioje erdvėje apsigyvena pamatinė, gyvenusių žmonių vėlės, žmonių veiklą tęsia gamtos gaivalai. „Atsilapoja durys ir visi išlekia / iki kito karto, tik bluselės palikusios rauda“ (22). Paliktuose daiktuose atsispaudė ištisa agrarinės kultūros epocha. Liko ant jų kad ir grubių rankų pėdsakai, paprastų, bet melodingų dainų aidas. Liko spengianti tyla, ramybė ir neskuba. Poeto vaizduotėje, jo fantazijose ir prabyla tie išlikę daiktai. Jie ir yra pagrindiniai eilėraščių herojai. Nuo ąsočių nušoka raštai, ornamentai ir kartu su duonos raugo iš sudegusio duonkubilio gyvastimi puotauja iki paryčių. Neatrodys naiviai ir primityviai, jei įsigilinsime į eilėraščių prasmines potekstes, kultūros kontekstą.

Rodės, jog apie kaimą jau viskas parašyta, visos formos išmėgintos, visos temos išgvildentos. Vis dėlto S. A. Dačkevičius surado palyginti originalų stilistinį kodą, savo nišą. Tiesa, tas individualus stilistinis kodas primena tradiciją, susijusią su Albino Žukausko, Marcelijaus Martinaičio ar Sigito Gedos kūryba.

S. A. Dačkevičiaus eilėraščiai pilni prozaizmų, bet jie netampa proza. Tai naratyvinės krypties poezija. Antiromantinė, be intensyvaus lyrinio prado. Tiesiogiai savo išgyvenimų ir vertinimų poetas neišreiškia; jie slypi už papasakotų istorijų, siužetų. Bet skaitytojas junta, kad jis myli tuos savo herojus. Jam gražu, kai dainuoja vežimas, nors niekas tos dainos negirdi, galvos nepakelia. Tuštėjančiame senajame kaime nebeliko dainų kultūros. Likusieji arba nauji žmonės tiesiog nebesuprastų to dainavimo. Tik iš to poetas nedaro tragedijos. Pasakojimai persmelkti giedros nuotaikos, šypsenos, humoro. Kad ir kokia stipri būtų nostalgija, to buvusio tylaus, neskubaus gyvenimo ilgesys, – nieko nebepakeisi. Tik neverta pamiršti to gyvenimo būdo, to taurumo, bičiuliško sugyvenimo, papročių kultūros ir egzistencinio stabilumo, nepamiršti kaip prasmingo paveldo. Kadaise ta gyvensena poezijoje buvo idealizuojama, idealizuojama kaip dvasinės tvirtybės ir tautiškumo atrama. S. A. Dačkevičiaus eilėraščiuose romantinio idealizmo beveik nebeliko. Į pasaulį jis žvelgia tarsi iš šalies, daug klausia, stebisi, bet nieko nedeklaruoja. Kai kurie eilėraščiai, pavyzdžiui, „Ilgaamžiai“, eilėraštis apie Pypkinį, yra tarsi senos fotografijos transliacija. Kokią nors egzistencinę potekstę sunku įžvelgti. Gal tik amžiną stabilumą, vertybių pastovumą. Pasakojimas pernelyg objektyvizuotas, nors maksimaliai taupus, kietai suspaustas, bet, atrodo, netenka estetinės aureolės.

Negražūs, aptrinti, sunešioti paprasti buities daiktai – durų sklendė, skiedryno kaladė, išdrožtas medinis šaukštas, medinės šukos – perkelti į estetinę erdvę, pasidaro poetiški, gražūs, nes jie išsaugojo net kelių kartų žmonių prisilietimą, jų balsus ir jų dvasią. Tie daiktai neteko praktinės funkcijos ir tapo poetinių apmąstymų objektais. Dačkevičiaus pavaizduotas pavasaris yra tikras kontrastas visai romantinei, lyrinei tradicijai. Primena greičiau K. Donelaitį. Jis toks proziškas ir purvu pažliugęs:

Išbrinko ratų stebulės
prie išdraskyto bulvių kapčiaus
su purvinai nugulusiu sniegu
į šiaurės pusę.
Po sausledžiu lyg springdamas
upokšnis traukia nuorūką.
Prieangyje numesti veltiniai
vilioja vos prakutusias muses.
Ir neberūpi niekam
pastirus ant mūrelio
pirštinė su virbalais.
p. 71

Tokį pavasarį matė kaimo žmogus. Dabar poetui visa tai yra tik prisiminimas arba apleistos sodybos, tuštėjančios, apleistos erdvės metafora. Erdvė be tikro šeimininko. Jokio socialinio dramatizmo čia nėra. Sugebėjimas taupiai atrinkti žodžius – nemažas kūrybinis pliusas. Ypač proziškame tekste, kuriame negali būti kokių nors strofą išlyginančių, papildomų, neturinčių informacinės, estetinės vertės žodžių. Žinoma, ne visuose eilėraščiuose pavyksta tai padaryti. Balasto dar yra. Meninės kokybės poetas pasiekia tuose eilėraščiuose, kuriuose sujungia lakonišką stilių su gilesne potekste. Turiu galvoje tokius eilėraščius kaip „Skiedryno kaladė“:

Ką tik išskalbti baltiniai,
pasisiūlę pabūti už burę,
padūkusiai plazda,
atsikratę pavargusio kūno.
Tik skiedryno kaladė
nuskaldytais šonais
nebegali iš glėbio
kirvio paleisti.
p. 8

Kontrastas tarp laisvės ir lemtingos būtinybės išreikštas vienu atsikvėpimu. Daiktiškas mąstymas, žodžio taupumas, praleidimas, nepasakymas iki galo, kelių motyvų sujungimas neišardo kompozicijos: „Gulinėja mintys, erzinasi,/ viena su kita lenktyniauja“ (66). Eilėraščių nelogiškumai, beveik fantastiniai siužetai primena pasakų, mitų, ritualinių žaidimų tradiciją. Eilėraščio struktūrą motyvuoja ne racionali, o poezijos logika, kur viskas galima. Neįmanoma įspėti, kur, kada bus eilėraščio finalas, nes jo „siužetuose“ tarsi viskas yra sustoję, niekas nevyksta. Tyla, ramybė, neskubus gyvenimas, kuriame irgi gera, nenuobodu, kuriame nebėra kokių nors privalomų taisyklių, todėl nebėra kokio nors idėjinio vertinimo, o beliko tik grožėtis, stebėtis, pavydėti. Štai eilėraštyje „Netikėtai visiems nutilus…“ trijulė geria alų. Pasigirsta pasagų kaukšėjimas. Visų akys nukrypsta į seną pasagą virš durų, pradarda vežimas su sendaikčiais. Dantimis atkemšamas alus, o kamštis užkulniu įspaudžiamas į grindis. Ir viskas. Tačiau tarp tų veiksmų įsiterpia reagavimo gestai, ritminis viso siužeto judėjimas kaip tik ir sukuria nuotaiką bei estetinį vertinimą. Suprantama, atskiras eilėraštis ne visada palieka stipresnį įspūdį. Svarbūs yra viso rinkinio tekstai ir kontekstas.

Besikeičiantis, tuštėjantis senasis kaimas su savo primityviais daiktais pasidarė egzotiškas, mitologiškas, metafiziškas, paslaptingas, tinkantis poezijai. Tyla, tuštėjanti erdvė, neskubumas yra pagrindiniai rinkinio žodžiai. Toje erdvėje įsikuria ir toliau gyvena, žmonių vietą užima palikti daiktai, natūralūs gamtos gaivalai. Žolelė, kuri „bepargrįžta iš bažnyčios,/ pasimeldus už savo giminę“ (77). Iš naktinio dangaus nužengia žvaigždės ir susėda ant lauko krosnies akmenų, tabaluoja kojomis. Eilėraščio personažas gali būti net jutimai, emocijos: „Mažas murzinas džiaugsmas, / ištrūkęs iš bulvės lupenos, / stryktelėjo ant krosnies / į tešlos gyvulėlių bandą, / lyžtelėjo duonkubilį, / metėsi į laikraščiais išklijuotas sienas / ir pavirto atminties kryžiažodžiu“ (24). Naivi fantazija ir rupi stilistika sukuria savitą nuotaiką. Kūrybos kryptis įdomi, bet dar kai kuriuose eilėraščiuose stinga meninės sugestijos ir jėgos. Atrodo, pakenkia sentimentalios intonacijos, idiliškumas, nereikšmingų atsiminimų sueiliavimas. (Pavyzdžiui, „Balčios brastoj…“, „Žemėje ir Danguje“). Etiudiniai eilėraščiai be esmingesnio apibendrinimo ir konteksto taip pat nėra įtaigūs („O kad paskolintų…“, „Pilnas sodas sušalusių obuolių“, „Susigriebi – žmonės…“, „Artyn“).

Šiaip S. A. Dačkevičiaus „Staktos“ yra vertos skaitytojų dėmesio. Tai palyginti originali kūrybos kryptis. Poetas sugeba nutolti nuo mėgėjiškos poezijos, įžengti į profesionalių poezijos kūrėjų gretas. Jis neblogai valdo žodį, labai paprastomis priemonėmis ir nesudėtinga forma geriausioje kūrybos dalyje pasiekia neblogų meninių rezultatų.