Sniegas

Taip, išties. Net knygos viršelis čia primena „Šilką”. Bet ne tik jis. Trumpa forma, Oriento dvelksmas, kelionės motyvas ir užsibrėžto tikslo siekimas - visa tai leidžia kalbėti apie tam tikras sąsajas su Baricco romanu.

Bet „Sniegas” — kitoks.

Sniegas turi penkis pagrindinius požymius.
Jis baltas.
Jis sustingdo gamtą ir ją saugo.
Jis keičiasi be perstogės.
Jis pasižymi slidžiu paviršiumi.
Jis pavirsta vandeniu.

„Sniegas”, kaip ir pridera sniegui - bespalvis ir šaltas. Romano autorius — prancūzas, bet romane nėra nieko prancūziško. Tik viena moteris. Ir ta, beje, mirusi.

Pagrindinis herojus, perėjęs kalnus, galų gale atranda spalvas savo eilėraščiams. Bet nuo to knyga nepagyvėja. Trumpas trijų dalių pasakojimas taip ir lieka nejaukiai šaltas - lyg ką tik ištrauktas iš šaldytuvo.

Visgi, patarčiau knygą perskaityt visiems, besidomintiems haiku. Knygoje rasit daug gražių (nežinau, ar naudingų, bet gražių - tai faktas) žodžių apie kūrybą ir poeto amatą.

Amatas?

- Poezija - ne amatas. Tai pramoga. Eilėraštis - tekantis vanduo. Nelyginant ši upė.