Galvijai užbaubojo,
Pabudo Kūdikėlis.
Bet neverkia nerauda
Mažasis Jėzulėlis.
Grobuoniškasis Antrasis pasaulinis karas žmogui siūlė keletą variantų, kaip reaguoti į pagimdytą siaubą ir beprasmiškumą: kantriai apmąstyti gausybę
„apverktinų dalykų“ arba stoiškai žvelgti į juodą šautuvo vamzdžio tuštumą ir, tarytum gerai užprogramuotam automatui, kartoti nuo visa ko atribojančią mantrą
„nieko nepadarysi“. Šiuos du mąstymo modelius viename garsiausių savo antikarinių romanų „Skerdykla Nr. 5“ (leidykla „Kitos knygos“) apsvarsto žymusis amerikiečių prozininkas Kurtas Vonegutas jaunesnysis (Kurt Vonnegut Jr.).
Autorius savo romane įveda kelionės laike temą. Pagrindinis knygos veikėjas Bilis Piligrimas turi unikalų sugebėjimą „slidinėti“ po laiką. Tai vyksta nesąmoningai, pačiam veikėjui niekad nenumatant, kurioje laiko atkarpoje jis atsidurs. Visa tai skamba kaip iš eilinės mokslinės fantastikos knygos (kokių, beje, mėgėjas yra ir pats Bilis), tačiau romane aktualizuojama daug svarbesnė tema: žmogaus likimas išgyvenus vieną kraupiausių XX amžiaus katastrofų, Drezdeno miesto subombardavimą ir kitus karo žiaurumus. Kad ir kaip aktyviai Bilis slidinėtų laike, jis vis persikelia į karo realybę, kurioje veikia kaip silpnas, nuolat į pragaištingas, absurdiškas ir humoristiškas situacijas patenkantis žmogus. Jis dažnai tampa pajuokos objektu, lyg klounas pastatomas prieš šiurpų pasaulio juoką (
„atrodė komiškai: ūgis daugiau kaip metras aštuoniasdešimt, o krūtinė ir pečiai – kaip degtukų dėžutė. Be šalmo, be milinės, be ginklo, be batų. Avėjo pigius civiliškus batelius, kuriuos nusipirko tėvo laidotuvėms. Buvo pametęs užkulnį, todėl kepėstavo lyg pasistrykčiodamas“). K. Vonegutas detaliai vaizduoja Antrojo pasaulinio karo šiurpumus, kurie dar labiau įtikinami tampa tuomet, kai išgirsti romano autobiografiškumą sustiprinantį autoriaus komentarą (
„Vienas amerikietis netoli Bilio vaitojo, kad jam likusios neištriestos tik smegenys. Po minutės pridūrė: „Jau, jau eina ir jos.“ Kalbėjo apie smegenis. Tai buvau aš. Aš, šios knygos autorius“). Vaizdai karo aplinkoje dažnai groteskiški ir itin pritraukti autoriaus didinamojo stiklo, nuspalvinti juodo humoro ir satyros atspalviais. Kiekvienas šiurpesnis įvykis palydimas, rodos, vienodos intonacijos „nieko nepadarysi“, šis išsireiškimas nepaliaujamai, lyg aidėdamas keliauja per visą romaną.
Taigi Bilis Piligrimas – aktyvus keliautojas po beribį laiką. Jis gali aprėpti visus savo gyvenimo momentus: tiek vaikystės, tiek ateities laiką. Ir apskritai, šio personažo gyvenimas nėra eilinis: jis papuola į lėktuvo katastrofą, taip pat jį pagrobia... Tralfamadorijos planetos gyventojai, kurie patogiai apgyvendina Bilį po didžiuliu stikliniu gaubtu, ateivių zoologijos sode. Čia Bilis gyvena su žemiete pornožvaigžde Montana, yra stebimas tralfamadoriečių. Autorius užuominomis kalba apie bejėgį žmogų, kuris negali pasislėpti sunaikintame pasaulyje, yra prievarta apnuogintas prieš pokario visuomenę, kurioje nelikę vertybių ir dvasinio pamato ir tarsi eksponatas paliktas nužmogėjusios masės vertinimui. Galima matyti, jog K. Vonegutas pranašiškai numato šiuolaikinės visuomenės susižavėjimą realybės šou atrakcijomis ir jokių tabu nepaisymu jose. Visgi Bilis Piligrimas gauna iš šios planetos gyventojų vertingų patarimų apie Laiką, visai priešingą žmogaus suvokimui apie šią dimensiją. Reikia paminėti, kad šie svarstymai apie laiko reliatyvumą ir tralfamadoriečių „momentus“ tikrai prilygsta mokslinės fantastikos žanrui, todėl knygoje galima įžvelgti ir šio žanro parodijavimo elementų, kandžios ironijos užuominų (pvz. du karo veteranai, besigydantys psichiatrijos ligoninėje, trokšta susikurti naują požiūrį į gyvenimą skaitydami fantastinio turinio knygas).
Kurtas Vonegutas savo romane „Skerdykla Nr. 5“ pateikia daug autentiškumo, išsako svarią nuomonę apie savo paties pergyventą Antrąjį pasaulinį karą:
„aš baigiau savo knygą apie karą. Kitą parašysiu linksmą. O šitoji man nenusisekė, kitaip negalėjo ir būti, nes ją rašė druskos stulpas“. Taip pat autorius jau pirmame skyriuje pasako, kaip prasidės ir baigsis šis kūrinys. Kūrinio aktualumas, rodos, nenyksta ir mūsų dienomis. Besidominčiam šio amerikiečių rašytojo proza skaitytojui tai dar labiau paakins norą perskaityti K. Voneguto romaną, atskleidžiantį „beprasmybės, žiaurumo ir absurdo kupiną šiuolaikinės visuomenės gyvenimą“, ataidintį iš visai neseniai pasaulį šiurpinusių, nuožmių kataklizmų laikų.
