Šiandien madam pareis vėliau

Kai mano draugių pašnekiuose tvirtai apsigyveno frazė „Šiandien madam pareis vėliau“, lydima suokalbiško juoko, pasijaučiau balta varna. Tad nors ir nujaučiau jos reikšmę, nutariau ištirti kontekstą. Be to, po vieno 40 – mečių vakarėlio grįžau namo su S. Kubelkos romanu(„Perskaityk ir suprasi, kad tavo gyvenimas nebaigtas...”)

Tiesą sakant, niekada ir nemaniau, kad esu „beviltiška”, bet iš šono gal geriau matyti... Skaitydama pirmuosius puslapius truputį siutau, kad tarsi įsipareigojau perskaityti – nemėgstu saldžių meilės romanų apie aistringų ir dėmesingų vyrų medžioklę, kurią atperka glėbiai gėlių ir kava į lovą...Vėliau mėgavausi skaitymu, KAI NEREIKIA GALVOTI – na, tarsi skaityčiau žurnalą moterims...Kartais garsiai pakvatodavau – taip, reikia pripažinti, kad autorė -  puiki jumoristė...Ypač tuomet, kai pasakoja apie intymius reikalėlius – trumpus ir skaudžius, ilgus ir šlapius, apie raumenų kalnus, meilės virtuozus ir nuobodžius brūžintojus... Na, mano laikų paauglės šia knyga būtų labiau apsidžiaugusios nei to meto bestseleriu „Erškėčių paukščiai“...

Apie erotiką ir seksą šiame romane kalbama laisvai ir žaismingai, kaip turbūt temoka prancūzai... Tokią išvadą padaro ir pagrindinė veikėja austrė Ticija, ištekėjusi už prancūzo don žuano ir apsigyvenusi Paryžiuje...Nuvilta vyro neištikimybės, ji suranda  nepriklausomo ir laisvo gyvenimo pateisinimą: „Apgaulė labai kenkia. Taip sako gydytojai. Sunyksta lytinės liaukos, o tada jau sveikas dingęs! Nuo tų liaukų priklauso grožis. Juo jos sveikesnės, juo jaunesnė atrodai” , „Man tik keturiasdešimt dveji, aš dar tik įsisiūbuoju. “Ir žavioji  Ticija „ begėdiškai“  puola jaunystės eliksyro ieškoti svetimuose miegamuosiuose...

Voilà! Gerai, kad pagrindinė veikėja – architektė... Skaitydama bent apsilankiau daugybėje Paryžiaus butų ir sužinojau, kokie  baldai yra stilingi, kokios sienų ir plytelių spalvos yra madingos...Labiau erzino pamokymai, kaip reikia rengtis, šukuotis ar kovoti su raukšlėmis...O romano pabaigoje savim patenkintos autorės pamokymai peršaukė pagrindinės veikėjos balselį :„Vaikų man nereikia...be vaikų gyventi lengviau. Mes gyvename tik vienas kitam. Mes susilieję.” Na, nusišypsojau, nes reta lietuvė madam neturi įsipareigojimų artimiesiems...

Taigi, perskaičiusi knygą, draugių nuostabai, nepasakiau , kad „šiandien pareisiu vėliau“, bet pagalvojau: „Ak, tas Paryžius!Melagingos priesaikos, brangios dovanos, išgalvotos kelionės — ir šunys!“

Kuo čia dėti šunys? Šį romaną verta perskaityti ne tik tam, kad sužinotum, kodėl paryžiečiai taip myli šunis... Pirmiausia tam ,kad žinotum, ar juoktis, kai tavo madam pareiškia, kad šiandien pareis vėliau...