Šaltakraujiškai

„Įrodyta, kad daguma mūsų, būdami septynerių, jau pasiekia proto amžių – tai reiškia, kad to amžiaus būdami mes žinom ir suprantam skirtumą tarp gera ir bloga“(p.154) – kategoriškai teigia vieno iš pagrindinių knygos veikėjų sesuo. Visgi ji klydo – absoliučios ribos tarp gėrio ir blogio nėra. Štai kokią vieniems itin nemalonią, kitiems gi gal sąžinės naštą palengvinančią tiesą diegia šio dokumentinio romano autorius.

Turbūt geriausiame, mano manymu, Truman Capote romane nuodugniai, nuo pat pasiruošimo žmogžudystei iki galutinio teismo nuosprendžio nusikaltusiesiems, aprašoma žiauri, praktiškai beprasmė Klaterių šeimos galo istorija, paremta tikrais įvykiais, nutikusiais 1959 m. lapkritį Kanzaso valstijoje, JAV. Knyga žavi savo detalumu – skaitytojai supažindinami ne tik su kiekvienu Klaterių šeimos nariu bei jų žudikais, bet ir su mažo Holkombo miestelio gyventojų charakteriais, skirtingomis nuomonėmis apie tragišką jų kaimynus Klaterius ištikusią lemtį.

Nežinau, ką dauguma žmonių ir kiekvienas atskirai laiko verta knyga, bet man tokios knygos požymis – kontraversiškumas. Tiesa, čia kontraversišku galime laikyti ne ištisą knygos turinį, o veikiau jau vieno iš žudikų, Perio Smito, paveikslą. Ypač įsiminė šie du visiškai tarpusavyje nederantys jo bruožai: nuoširdus švelnumas vieną akimirką, o nesuvaldomas žiaurumas – kitą. Žudikas, savo surištoms aukoms padedantis pagalvę, kad joms būtų patogiau – tikrai ne dažniausiai aptinkamas reiškinys. Skaitant Smito ir Hikoko gyvenimo istorijas esi nepaliaujamai užliejamas tolygiomis atjautos ir smerkimo bangomis. Gėris ir blogis? Juk nė vienas negali egzistuoti be kito, tad kam mėginti viską matyti vien tik balta ar juoda spalvomis? Ir pagaliau ar verta būti tokiems dažnai net nepagrįstai kategoriškiems kito atžvilgiu? Būtent šie klausimai ir dar daugiau jų kils perskaičiusiųjų knygą „Šaltakraujiškai“ galvose.

Jeigu esate realistiškos kriminalistikos, teisės, psichologijos, arba visų jų kartu sudėjus fanas, nenusivilsite perskaitę šį Truman Capote kūrinį.