Rytietiškos novelės

Rytų sąvoka žymios prozininkės vaizduotėje itin plati: Rytais ji vadina visas žemes, kurios nepriklauso Vakarų Europai. Šiame kontekste į „rytietiškų novelių“ apibrėžimą galėtų patekti lietuvių sakmės ar Sibiro tautų padavimai. Šiame rinkinyje Serbijos, Bosnijos, Albanijos, Graikijos, Indijos, Kinijos tautosakoje ar senoviniuose literatūros šaltiniuose aptiktos legendos ir mistinės istorijos atpasakojamos specifiniame kontekste. Dažniausiai novelės sudarytos „pasakojimo pasakojime“ principu: istorijos nuskamba neva autentiškoje aplinkoje atsitiktiniams klausytojams vakariečiams. Todėl tiems, kas yra lankęsis minėtuose kraštuose, kai kurios pasakojimų detalės gali pasirodyti keistokos: tarkime, Kraljevič visai nėra karalaičio Marko pavardė, kaip atrodo iš vertimo, arba – šiuolaikinės Graikijos provincijoje atsitiktinai sutiktas valstietis vargu ar cituos Homerą (p. 59). Nepaisant tokių smulkmenų, autorė nuoširdžiai pasistengė sukurti legendoms ir pasakoms būdingą kalbą: neskubrų pasakojimo toną, poetiškų apibūdinimų, kartu ir spalvingų, ir lakoniškų. Tokiu būdu įkūnijamos magiškos veikėjų metamorfozės, atskleidžiamos neįtikėtinos meilės aistros ir gyvai vaizduojamas atviras senovės tautų žiaurumas.

Rašytojos apsiskaitymas, domėjimasis kitomis kultūromis, nepaprastai laki vaizduotė iš tiesų daro įspūdį. Kartais pasakojimai „išduoda“ savo literatūrinę kilmę bent jau tuo, kad lieka sąmoningai nebaigti, skirtingai nuo autentiškų mitinių tekstų, turinčių aiškią ir griežtą struktūrą. Autorę pirmiausia traukia dramatiškas siužetas, kuriame kankinamasi dėl meilės, išnarpliojamas detektyvinio pobūdžio mistinis nutikimas, kariaujama dėl religinių įsitikinimų, patiriami baisūs išbandymai, perkeliantys sąmonę į naują pakopą, atveriančią pasaulio grožį ir žmonių menkumą. Beribis veikėjų išdidumas, nepaprastos jų savybės, nevaržomas jausmingumas susiduria su klasta ir pavydu, tuščiu puikavimusi, bevaisėmis ramybės paieškomis. Beveik visose novelėse dalyvaujantys vakariečiai išsako nemažai kritikos savo kultūrai: „...jei ko mums ir trūksta, tai tikrų dalykų. Mūsų šilkas –­ dirbtinis, mūsų šlykščiai sintetiniai produktai panašūs į tas maisto imitacijas, kurios kemšamos mumijoms, o jau moterys, atsparios nelaimėms ir senatvei, – tokių paprasčiausiai jau nėra“ (p. 31). Matyt, šias noveles garsioji prozininkė sukūrė būtent tokio natūralumo stokai kompensuoti.