Rebeka

Kaip ir daugelis Jūsų, buvau mačiusi filmus, pastatytų pagal šią puikią istoriją, o knygos iki šiol dar nebuvau skaičiusi. Tai padaryti mane įkvėpė per BBC matyta laida, kurios kūrėjai siekė išsiaiškinti, kokia yra tautos mylimiausia knyga. Žymūs žmonės trumpai papasakojo, kodėl jų pasirinkta knyga turėtų tokia tapti. Alanas Titmaršas taip entuziastingai apibūdino „Rebeką“, jog pajutau begalinį norą ją perskaityti.

Dabar „Rebeka“ – ir mano mėgstamiausia knyga. Ją parašė nuostabioji Dafnė diu Morjė. Iš tiesų manau, jog knygos pasisekimas buvo tam tikra problema autorei. Ji visiškai užtemdė kitus jos darbus ir „Rebeka“ tapo vieninteliu dalyku, apie kurį visuomenė norėjo su ja kalbėti.

Romano veiksmas vyksta Kornvalyje – rašytoja pati kurį laiką čia gyveno ir, kaip tampa aišku iš knygos, šiai vietai ji jautė ypatingus sentimentus. Pagrindinė pasakojimo herojė yra jauna, gan nepretenzinga moteris, kurios vardas, kad ir kaip bebūtų keista, tekste nė karto nebuvo paminėtas. Tai nuostabus sumanymas, kadangi visa istorija rutuliojasi apie kitą moterį, Rebeką.

Jaunoji herojė pradeda pasakojimą kaip valdingos moteriškės, atostogaujančios Monte Karle, apmokama kompanionė. Ten jos susipažįsta su paslaptinguoju Maksimu de Vinteriu, turtingu našliu, kurio žmona Rebeka žuvo per nelaimingą atsitikimą plaukiojant valtimi. Tarp Maksimo ir jaunosios merginos užsimezga draugystė, ir mergaitė nustemba, kai po labai trumpo laiko Maksimas paprašo jos rankos. Vestuvės su juo padarytų ją šeimininke Menderlyje, dideliame ir įspūdingame dvare Kornvalyje, su neaprėpiamomis žemėmis bei galybe tarnų. Žinoma, tai jaudinanti mintis.

Taigi jie susituokia ir parvažiuoja į Menderlį, kur juos pasitinka nurodymų laukiantys išsirikiavę tarnai ir, be abejo, ūkvedė, grėsmingoji ponia Danvers. Netrukus tampa akivaizdu, jog, nors pirmoji namų dama ir mirusi, tačiau jos įtaka namuose dar jaučiama – viskas laikoma taip, kaip buvo iki jos mirties, nepaliestas netgi jos kambarys bei jos drabužiai. Ponia Danvers dievino Rebeką, tad ji atstumia jaunąją atvykėlę, kuriai niekada nepavyks užimti Rebekos vietos.

Dafnė diu Morjė puikiai aprašo jaunosios merginos jausmus, o pastaroji yra priblokšta situacijos, kurioje atsidūrė. Vietoj to, kad jaustųsi namų ponia, ji tėra įsibrovėlė. Kai kas nors paskambinęs nori kalbėti su ponia De Vinter (o tai juk ir yra jos naujoji pavardė), mergina susidrovėjusi atsako, jog ponia De Vinter žuvo. Sudaužiusi kokį daiktą, ji lyg koks išdykęs vaikas paslepia duženas spintoje. Palaipsniui įvykiai priartėja prie įspūdingos kulminacijos, kai moteris vis labiau paranojiškai ima galvoti apie tai, jog Maksas myli Rebeką ir niekada negalės mylėti jos. Tačiau ar iš tikrųjų jis ją mylėjo? Nepaprastas siužeto posūkis viską apvertė aukštyn kojomis...

Man labai patiko, kaip rašytoja smulkmeniškai aprašė Kornvalio apylinkes bei patį dvarą. Autorės pasakojimas įtraukia į istoriją ir pribloškia skaitytoją savo vaizdais, kvapais bei atmosfera.

Šią knygą rekomenduoju visiems, tiek vyrams, tiek moterims, kadangi ji patrauks labai platų skaitytojų ratą. Tai tikra klasika: knyga, kurią vėl ir vėl galima skaityti ir vėl pamatyti viską lyg naujomis akimis; juk visuomet pastebime kažką naujo detalėse, kurios iki šiol atrodė pažįstamos.