Reanimacijos palata

Grožinės literatūros kūriniuose neretai pasitaiko atvejų, kai apie vieną reiškinį pradedama kalbėti kito reiškinio terminais – tai vadinama intelektualiniu žaidimu. O kaip pavadinti tokią situaciją: teisininkė parašo romaną apie medicinos darbuotojų kasdienybę? Galbūt tai neapgalvotas drąsus išsišokimas? Galbūt, priešingai – plataus akiračio ir erudicijos materiali raiška? O gal...

Dabar žvilgtelkime per petį į XIX a. pabaigos Tolminkiemį. Ši nuostaba Jūsų, gerbiamasis recenzijos skaitytojau, veide suprantama, tačiau leiskite paiškinti šią chronologiją ardančią disgresiją. Galima teigti, kad savo literatūrinį kelią Irma Randakevičienė pradėjo pasirinkdama kompoziciją, kuria prasidėjo lietuvių literatūra, apskritai: metų ciklą. Debiutinis autorės romanas prasideda kovo mėnesį (keistas sutapimas – šią knygą perskaičiau ir recenziją pradėjau rašyti to paties mėnesio pradžioje!), o baigiasi, apsukęs vienerių metų ratą. Tai primena budizmo tikėjimą reinkarnacija, apie kurią, beje, kalba ne vienas reanimacijos palatoje atsidūręs žmogus, sustiprina viltį, kad gyvenimo ratas yra amžinas, o mirtimi egzistencija nesibaigia.

Nors mirtis reanimacijos palatoje yra neišvengiamybė, norėčiau pasidžiaugti I. Randakevičienės gebėjimu ją vaizduoti gana švelniai, elegantiškai ir netgi…optimistiškai (romane taip atsiliepiama apie ekscentriškojo kaimo kvailelio (o gal genijaus?) Vaitkaus pomėgį lankytis visose miestelyje vykstančiose pakasynose: ,,Dėl to kam nors iš valgytojų neretai ir vidurius susukdavo, nes laidotuvėse buvo raudota, o čia staiga reikėdavo persiorientuoti iš rimties į teatrą. <...> po šių vaizdų neretas suprasdavo: kad ir kaip būtų graudu dėl išėjusiojo Anapilin, gyvenimas nesustoja...“ ). Tad, nors romano pavadinimas gali atbaidyti ne vieną tanatofobija sergantį literatūros mėgėją, pats tekstas veikia gydančiai. Ir ne tik dėl mirties vaizdavimo stilistikos,  bet ir dėl kuriamų komiškų situacijų (tiesa, kartais pernelyg primenančių banalokus, daugelį kartų girdėtus anekdotus), šmaikščių personažų charakteristikų. Beje, vienoje iš ankstesniųjų ,,Reanimacijos palatos“ recenzijų išvydau priekaištą autorei dėl primityvumo, t.y. neva, romane kuriama per daug veikėjų ir tik kelių linijos tęsiasi per visą kūrinį. Mano nuomone, priekaištas truputį nepagrįstas: nederėtų pamiršti, kad kalbama apie ligoninę, kurioje veidai nuolat kinta, o kūrinys šią kaitą turi atsispindėti.

Romane nesunku įžvelgti ir daugiau tikrovės atspindžių: nors kiekvienas grožinės literatūros kūrinys yra fikcija, ir jo įvykių, vietos, etc. negalima priskirti konkretiems realybės atitikmenims, kai kurios detalės (vyno šventė, Arklio muziejus) leidžia vaizduojamą miestelį susieti su jau ne kartą aprašytais ir apdainuotais Anykščiais. Beje, tą patvirtina ir autorės biografija.

Jei jau prakalbome apie mažą miestelį, manau, kad dažnas tokio miestelio gyventojas šioje knygoje ras daug pažįstamo. Bet sunku pasakyti, ar tai yra gerai: ko gero, tai įrodo, kad mūsų sąmonėje gyvuojanys stereotipai apie Lietuvos miestelius vis tik yra tiesa, arba autorė subanalino knygos siužetą ir veikėjus, nesukurdama ir / ar neišplėtodama išskirtinumų.

Dar vienas, man ne itin patikęs dalykas buvo per dažnas deminutyvų vartojimas. Iš pradžių tokia, primenanti vaikiškąją, kalba atrodo žaviai, bet po keturiasdešimties puslapių ima erzinti: tai pernelyg saldu (o aš mėgstu arbatą be cukraus!), be to, tampa sunku skirti, kada autorė ironizuoja, o kada mažybinį žodį vartoja, į vaizduojamą objektą žvelgdama meiliu ir atlaidžiu žvilgsniu (pvz., deminutyvas girtuoklėliai). Beje, tikrieji medikai paprieštarautų knygos herojų sprendimui minėtuosius girtuoklėlius (ir kai kuriuos kitus vaizduojamus ligonius) guldyti reanimacijon, tačiau skaitytojui, neturinčiam specialaus išsilavinimo, tai gali praslysti pro akis, nes šiuos faktų netikslumus kompensuoja vaizdinga kalba, žaismės nestokojantis rašymo stilius, kurie palengvina kūrinio skaitymą ir padaro jį malonų.

Pagirtina autorės iniciatyva kelti filosofinius klausimus, tačiau dauguma jos mėginimų primena lengvučių drugelio sparnų virpėjimą prie amžinybės šviesos, nors pasitaiko ir itin originalių minčių (,,O juk čia galima surasti gilią mintį. Taigi šleptelėjęs karvės pyragas yra apskritas. Ir mūsų gyvenimas juda tam tikru apskritimu – nuo ko pradedame, tuo ir pabaigiame.“ ).

Nors ši recenzija nėra apskrita, tačiau pabaigą turi ir ji. Tiesa, ne itin tradicišką – baigdama norėčiau pasakyti, kam ši knyga nėra skirta. Taigi, ponams medikams vertėtų šį kūrinį apeiti, arba prieš skaitant pasiimti kraujospūdį mažinančių vaistų, nes kai kurie medicininiai netikslumai jautresnį baltachalatį gali stipriai paveikti. O visiems kitiems siūlau griebti „Reanimacijos palatą“ ilgai negalvojus – keletą atpalaiduojančių valandėlių garantuoju.