Pūkuotuko pasaulis

„Kartą, senų senovėje, gal praėjusį penktadienį, gyveno sau Mikė Pūkuotukas vienų vienas miške po Juozėno pavarde. (p. 12)“

Pradėkim nuo to, kad šios knygos veikėjus pažįstam visi, na, jei ne iš knygos, tai bent jau „multiką“ retas kuris nėra matęs. Taip taip čia tas pats „Kvailas, doras meškiukas“ (p.23) kuris kartu su Knysliuku ir kitais (Asiliuku, pelėda ir Jonuku) diena iš dienos mokėsi gyventi. Knyga patraukia spalvingu viršeliu, po kuriuo slepiasi girios žemėlapis, žymintis visus takus, vedančius link begalinių nuotykių, švenčių ir panašių dalykų.

Pasakojama paprastai ir žaismingai, ne sykį krizenau, prisimindama dar vaikystėje įaugusias istorijas, kaip buvo švenčiamas Asiliuko gimtadienis ar kėsinamasi apgaut bites. O kas gi nepamena tos scenos: rodos lietutis kaupiasi? Sužaidžia prisiminimai ir iš atminties pakampių sugrįžta sename televizoriuje su nuostaba matyti veikėjai, tokie pat gyvi, kaip ir tada. Gyvenantys nenutrukstamam laike ir krečiantys tas pačias aibes.

Neįmantrus pasakojimas tikrai turėtų patikti mažiesiems skaitytojams, o ką besakyti apie naivius juokelius ir neįkyrius moralus. Didaktika vos juntama, tad nejauti jos svorio, ji neapsunkina, nesunaikina skaitymo keliamo malonumo. O kur dar žavios iliustracijos, tiesa, nespalvotos, bet tai mažiausiai krinta į akis, juk viską įmanoma nuspalvinti, manau, mažiesiems skaitytojams tai turėtų būti nemenka atrakcija.

Na, o antroji knygos dalis... Lygiai tiek pat žavi kaip ir pirmoji, nekalbėsiu apie ją, paskaitinėkit patys, gera kartais grįžti vaikystėn, ypač kai tai nereikalauja daug pastangų, tik atsiversti žydrus viršelius ir pamažu nusimesti užsiaugintus šarvus.