Protas ir jausmai

„Protas ir jausmai“ – tai klasikinis XVIII-ajame amžiuje parašytas romanas apie dvi visiškai skirtingo charakterio seseris: Elinorą ir Marianę. Elinora yra rami, gerai išauklėta, mąsli, nemėgstanti demonstruoti savo jausmų mergina. Marianė yra visiška jos priešingybė – ūmi ir itin emocinga.

Šios seserys skaitytojui yra pristatomos romano pradžioje, susipažįstame su jomis netrukus po jų tėvo, pono Henrio Dašvudo, mirties. Jos vis dar gyvena Norlando dvare, tačiau netrukus turės iš jo išsikelti. Ponas Dašvudas turėjo sūnų iš pirmosios santuokos ir tris dukteris iš antrosios. Jauniausioji iš seserų, Margareta, romane yra paminėta probėgšmiais ir aš nesuprantu, kam ji išvis buvo sugalvota. Sūnus Džonas yra vedęs gana materialistišką panelę Fanę. Po tėvo mirties, pagal to laikmečio paveldėjimo teisę, jis tampa Norlando dvaro šeimininku ir persikelia ten su savo šeima. Ponia Dašvud ir jos mergaitės dabar yra pažeminamos iki viešnių statuso ir privalo išsikelti kur nors kitur. Tačiau kol kas, Džono kvietimu, jos pasilieka keletui mėnesių Norlande.

Poniai Dašvud ir jos dukromis tebegyvenant Norlande, viena iš seserų – Elinora – susidraugauja su Edvardu, Fanės broliu. Jis toks nepanašus į Fanę, kad atrodo šioks toks siurprizas, kad jie apskritai yra giminės. Marianė ir jų motina nusprendžia, kad Elinora ir Edvardas turi susituokti, bet Elinora atkakliai tvirtina nejaučianti nieko daugiau nei pagarbą jam. Netrukus ponia Dašvud su mergaitėmis persikelia į kotedžą, gerokai nutolusį nuo Norlando. Elinorai su Edvardu tenka išsiskirti. Naujoje vietoje Marianė sutinka žavingąjį poną Vilobį ir beviltiškai jį įsimyli. Šioje romano vietoje mes aiškiausiai matome kontrastą, kurį knygos pavadinimas nori parodyti: tylų Elinoros jausmą Edvardui ir audringą Marianės meilę ponui Vilobiui. Čia labiausiai atsiskleidžia, kad Elinora yra santūri ir uždara, kalbanti tik tai, kas būtina ir neleidžianti savo emocijoms prasiveržti, kai tuo tarpu kaprizingoji Marianė viešai demonstruoja savo jausmus. Savaime suprantama, kaip kad įprasta šio laikmečio knygose, čia yra šiek tiek moralizavimo. Bet Marianė yra puikiai išsiauklėta ir pasižymi kitomis geromis charakterio savybėmis, todėl nėra pasmerkiama dėl savo emocingos asmenybės. Visai netikėtai Vilobis turi skubiai išvykti ir Marianė paskęsta liūdesyje. Jis nei sugrįžta, nei atsako į Marianės laiškus, todėl, kai dvi vyresniosios mergaitės yra pakviečiamos paviešėti Londone, Marianė pasinaudoja šia galimybe. Ji žino, kad Vilobis bus ten. Ir čia prasideda pagrindinė veiksmo dalis, užimanti didžiąją knygos dalį.

Rašytojos Džeinės Osten įgūdžiai geriausiai atsiskleidžia jos sukurtuose žmonių portretuose, kiekvienas iš jų esti lengvai šarzuotas, tačiau ne per daug, išlaikoma tikroviškumo riba. Dar vienas skiriamasis jos kūrinių ženklas – kontrastas tarp kalbos ir elgesio, sukuriantis subtilią, vos pastebimą ironiją. Galite šiek tiek užtrukti, kol įsijausite į pasakojimo veiksmą ar kol susigaudysite, kokie giminystės ryšiai sieja veikėjus tarpusavyje. Taip pat ir pirmasis skyrius kai kuriems skaitytojams gali pasirodyti gana nuobodus – su visais savo aprašymais apie Dašvudų šeimą ir jų tarpusavių ryšius bei painiavą dėl pono Dašvudo testamento. Tačiau iš tikro yra naudinga pasistengti perskaityti tai nuodugniai, o ne tiesiog perversti, čia rasite nemažai netikėtų, ironiškų užuominų ir pokalbių.

Romano kalba yra senamadiška ir kai kurie aprašymai yra ištęsti. Nepaisant to, čia taip pat yra puikaus humoro, vis dar žaižaruojančio, nors nuo knygos parašymo jau praėjo 200 metų. Atrodytų, kad knygoje aprašomos gyvenimo aplinkybės ir situacijos yra itin nutolusios nuo mūsų laikmečio, bet vis gi žmogaus prigimtis nepasikeitė. Knygos veikėjai dažnai primins asmenis, supančius mus šiandien, nors ir yra šiek tiek šaržuoti. Knyga taip pat yra verčianti susimąstyti, palikdama mums nuspręsti, protas ar jausmai yra vertingesni. O galbūt tinkamas abiejų derinys yra naudingiausias?