Prisiminimai apie Kubos revoliucinį karą

Sakoma, kad niekingas tas dvidešimtmetis, kurio nežavi revoliucijos, lygybės, socialinio perversmo idėjos. Sakoma, kad komunizmo grūdas yra nedygus ir parazitiškas. Kitaip tariant, olimpinis principas pertvarkant visuomenę ilguoju laikotarpiu paskelbtas negaliojančiu. Taigi iš šaunios gilės didus ąžuolas išaugti neturėtų?

Su Che Guevaros snukučiu, dailiai nupaišytu viešajame tualete ar ant vietinio pubo sienos, esame susidūrę kone kiekvienas. Vieniems tai – paprasčiausias gražuolis su berete (gal koks vietnamietnaikys?), kitiems, susipažinusiems su pasaulio ir revoliucijų istorija, veidas daug iškalbingesnis. Jis pasakoja apie Pietų Amerikos skurdą ir grožį, apie mylimąją Ponderosą, apie konfeti Kuboje ir apie ATA Bolivijoje.

Iš esmės visos Che knygos yra labai panašios. Tą tvirtindamas, nenoriu sakyti, kad jos sausos, nemetančios iššūkių ir tinkamos dulkėti nebent bibliotekose. Tiesiog turint tokį stiprų ir autoriui paklūstantį rašymo stilių kaip Che, tekstas įpareigojamas nusilenkti. Jis išpildo, matyt, pagrindinę archajinę savo paskirtį – nešti žinią, orientuojantis į jos svarbą, nekuriant papildomo vidinio žaidimo.

„Prisiminimai apie Kubos revoliucinį karą“ – autobiografija iš partizaninio karo, kurį, vedami dabar ne pačiais mieliausiais žodžiais ir atmintimi lydimo Fidelio bei jo brolio Raulio, Che, Camilo Cienfuegos ir kitų didžiųjų kareivėlių, laimėjo sukilę kubiečiai. Be kovų ir slėpynių aprašymo knygoje esti ir autentiškų to meto fotografijų, atspausdintų ant specialaus popieriaus. Tai, kas be ko, prideda kelis litus prie knygos kainos, tačiau kas nenorėtų paspoksoti į akiniuotą Fidelį ar gražuoliuką Che.

Che Guevaros tekstams būdingi dvilypiai romantizmo elementai. Antai, aprašinėjama vienišų, atsiskyrusių partizanų kova prieš piktą tironą, parsidavusį svetimos tautos karaliams, savo brolžudišku kalaviju grasantį visiems šalies gyventojams. Tai paskaninama specifinėmis to meto Kubos partizanų ypatybėmis, primestomis kitiems ir suvisuomenintomis, – vengti bereikalingų aukų, paleisti įkaitus.

„Kitos knygos“, išleidusios ketvirtą Che knygą, mano manymu, turėtų padaryti pertrauką ir šiek tiek leisti pailsėti nuo šio revoliucionieriaus. Nebent aikštėn būtų išmesta kitokio pobūdžio, ne partizaninė knyga, nes tokios Marijos Žemėje išleistos bent trys – „Partizanų karas“, „Bolivijos dienoraštis“ ir „Prisiminimai apie Kubos revoliucinį karą“. O dar pridėkime visų šių žygių pradą „Motociklininko dienoraštį“...

Kas galėjo pagalvoti, kad jaunasis karo medikas Ernesto taps visame raibame pasaulyje žinomu reformatoriumi, autoritetu ir didingumo simboliu? Kas galėjo pasakyti, kad jo mintys po daugiau kaip 50-ties metų pasieks ir graudins mūsų ausis, akis ir socialines jusles?

Būsiu atviras – knygą dovanočiau arba Che ir perversmų gerbėjams, arba panaudočiau kaip koncepcinę priemonę savo marginalioms idėjoms išreikšti, tarkim, prisiriščiau prie kuprinės ir visur nešiočiausi. Arba įdėčiau ją į nedrąsiai ištiestą Danielio Dolskio delnelį. O rimtu literatūriniu išbandymu „Prisiminimus apie Kubos revoliucinį karą“ laikyčiau nebent tada, jei nebūtų tokių metrų kaip Georges’o Bataille’o, Kurto Vonneguto, Richardo Gary Brautigano ar Jeano Geneto kūrybinio palikimo.