„Džiaugsmas - tai liūdesys be kaukės.“
Gimęs Libane ir būdamas 12 metų kartu su tėvais emigravęs į JAV poetas - rašytojas Kahlilis Džibranas (Gibran Khalil Gibran) savo kūriniais įsileidžia mus į tokias savo sielos gelmes, kad skaitydamas sustingsti ir pagalvoji... Iš kur tokio grožio pasaulis... Taip... Rašytojas kalba širdimi, jo žodžiai - tai ne žodžiai, o širdies malda, dėkojanti už meilę... Už meilę, kuri išgelbės pasaulį... Tai aistringas tikėjimas Meilės ir Būties vienovės pergale. „Pranašas“ (1923) ir „Pranašo sodas“ (išleista 1933, po poeto mirties, todėl yra šiek tiek abejojama dėl knygos autentiškumo) - tai taip ir nepabaigtos trilogijos, kurią vainikuoti turėjo „Pranašo mirtis“, pirmosios dalys.
„Jūs šnekat, kai nebesutariat su savo mintimis. Ir kai nebeįstengiate ilgiau išbūti savo širdies vienatvėje, jūs gyvenate savo lūpose ir garsas virsta pramoga ir žaidimu.“
„Jėzus, žmogaus sūnus“ - tai trumpi biblinių asmenybių pasakojimai apie Jėzų. K. Džibranas buvo neįtikėtinai tikintis. Jo tikėjimas buvo paremtas visuotinės meilės idėja. Jis matė grožį bjaurume, gėrį - priešo akyse, laimę - po likimo našta palinkusio žmogaus širdy... Gerai išanalizavęs Šventąjį Raštą, savo kūrinyje „Jėzus, žmogaus sūnus“ K. Džibranas „prakalbino“ Jėzų pažinojusius žmones ir nupiešė Jėzaus, kaip paprasto mirtingojo, paveikslą.
„Didžiąją skausmo dalį jūs patys pasirinkote. Tai kartūs vaistai, kuriais jumyse esantis gydytojas gydo jūsų sergančią aukštesniąją esybę.“
K. Gibrano kuriamame pasaulyje nepakartojamai persipina stipri ramybė, žodžiai, persmelkti begaliniu tikėjimu meile, jausmų tyrumas ir iki tobulumo nugludinta literatūrinė išraiška.
„Jūsų vaikai nėra jūsų. Jūs galite jiems duoti savo meilę, bet negalite duoti minčių. Nes jie turi savo.“
Yra labai sunku kalbėti apie K. Džibrano kūrinius, nes nėra tokių žodžių, kuriais būtų galima perteikti šio poeto dvasinio grožio literatūrinę raišką.
„Kai dirbate, jūs esate fleita, kurios širdyje valandų šnabždesys virsta muzika.“