Knygos
Romanai (1902)
Poezija (605)
Pjesės (35)
Vaikams (137)
Kitos (890)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter



Knygynas manoknyga.lt




Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje


Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje „Gal aš turiu tokią carizmą, kad galiu išklausyti kitą? Buvau laisvas (neužimtas) kiekvienam ateinančiam – galėdavau atsisėsti, išklausyti, su juo pasikalbėti. Kalbėti man lengva ir minioms, ir žmogui – nes neieškau žodžių“, – taip apibūdino savo pašaukimą Tėvas Stanislovas, Paberžės ir Dotnuvos parapijų klebonas, vienuolis kapucinas, kunigas Mykolas Algirdas Dobrovolskis. Dviguba charizma, tai yra Dievo duota malonė: klausytis ir kalbėti. Ši Dievo malonė ir buvo nepaliaujamos žmonių traukos į Paberžę, vėliau – į Dotnuvą paslaptis, Paberžės fenomenas, kaip mėgdavo sakyti literatai ir filosofai. Sovietmečiu į Paberžę traukė jaunimas, inteligentija, tie, kurie ieškojo Dievo. Atgimimo metais prasidėjo visuotinė trauka, nes kiekvieną fenomeną nejučia pagauna mados vėjai. Su Tėvu Stanislovu teko susitikti Paberžėje dar gūdžiais brežnevizmo metais, kai „Katalikų Bažnyčios kronika“ buvo persekiojama, o jos leidėjai ir platintojai sodinami į kalėjimus. Prisipažinsiu, buvo smalsu ir įdomu klausytis Tėvo Stanislovo, bet Dievo ieškoti man nereikėjo, sugrįžti vėl į Paberžę netraukė. Gal sąmonėje (ar pasąmonėje) krebždėjo kažkoks atsargumas, tam tikras skepticizmas, o manęs nereikėjo įtikinėti nei Dievo buvimu, nei jo atlaidumu, nei artimo meile. Tas pamokas dar kūdikystėje buvau gavusi iš savo močiutės.

Kalbos apie Tėvą Stanislovą aplink mane šnarėjo daugelį dešimtmečių iki pat jo mirties, pernelyg neužkliudydamos širdies. Laikiau jį madingu kunigu, kaimo klebonu, didžiai apdovanotu kalbėjimo dovana, savamoksliu R. M. Rilkės vertėju, intelektu toli gražu neprilygstančiu Česlovui Kavaliauskui, kuris šiandien, deja, nepelnytai užmirštas. O juk likimai kunigų – Sibiro kalinių – stebėtinai panašūs, nes per jų sielas brūkštelėjo tragiško tono gaida: ir išmintingojo Kazimiero Vasiliausko, ir rūsčiojo Alfonso Svarinsko, ir atsargiojo Sigito Tamkevičiaus, ir narsaus jaunuolio Roberto Grigo, ir intelektualo Č. Kavaliausko, ir daugelio kitų... Kiekvienas jų savo biografiją išryškino vis kitais talentais, kiekvieno jų kelias Dievo globoje nuvingiavo tik pagal Viešpačiui težinomus planus.

Tokią tad ilgą įžangą ir aš išvingiavau perskaičiusi ką tik pasirodžiusią Vitos Morkūnienės, šiaulietės žurnalistės, sudarytą ir parengtą knygą „Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje“. Knygą elegantiškai apipavidalino ir išleido „Baltos lankos“, leidinį puošia pačios V. Morkūnienės, Algimanto Aleksandravičiaus, Juozo Bindoko, Rolando Parafinavičiaus nuotraukos. „Pokalbiai...“ skatina iš naujo permąstyti ir pervertinti savo mintis apie Tėvą Stanislovą ir jo fenomeną. Ieškantiesiems jis buvo Dievo duotas religinių ir moralinių tiesų aiškintojas. Parapijiečiams, „grytelninkams“, kaip mėgo klebonas juos vadinti, – toms vargo pelėms, kurios plušo kolūkių laukuose ir fermose, kad iš savo „arų“ ir bendro kolūkinio turto ne tik išmaitintų, bet ir išmokslintų mieste gyvenančius vaikus, – patiko stačiokiškai paprasti kunigo žodžiai, kupini kaimiškos rimties ir donelaitiškos moralės. Inteligentai, atvažiuodavę į Paberžę net iš Rusijos, jo žodžiuose ieškojo rilkiškos egzistencinės filosofijos, kuri padėtų artėti prie Dievo, savyje įpūsti tikėjimo žiežirbą, įsikibti į tikėjimą lyg į inkarą, kad nenugrimztų marksistinio materializmo liūne. Marksizmas nepripažino nei dangaus, nei pragaro, nei sielos, nei amžinybės. Ir žmogus pasijusdavo tik niekam nereikalinga darbo mašina, darbo vergas (rab-ota), kuriam iki šleikštulio apkarsdavo partiniai lozungai ir komunizmo statytojo kodeksai.

Manau, tos frazės apkarto ir patiems komunizmo statybos šulams, anot Tėvo Stanislovo, tūzams, tad jie prasidėjus Atgimimui irgi pradėjo glaustis prie liberalesnių dvasininkų – K. Vasiliausko, M. Dobrovolskio, Ričardo Mikutavičiaus... Rūstūs dvasininkai, smerkiantys „išverstaskūrius“, tokiems atsivertėliams buvo per kieti, neprieinami. Tiesiog pritrūkdavo bendravimo šilumos ir artimo meilės. Katalikybėje apskritai egzistuoja keistas paradoksas: Dievo žodis skelbia Dievo meilę, bet tos meilės nerodoma kitaip manančiajam – abejojančiajam, nusidedančiajam, klystančiajam. Kuo karštesnis katalikybės išpažinėjas, tuo piktesnis kitokio atžvilgiu. Davatkizmas visokeriopa prasme yra nepatrauklus ir net atstumiantis žmogaus bruožas: ar to bruožo šeimininkas būtų religinė, ar partinė, ar šiaip ideologinė davatka. Taigi tokie kunigai kaip Tėvas Stanislovas buvo lyg balzamas sieloms tų, kurie troško būti neatstumti ir išklausyti, kuriuos varstė abejonės ir nusivylimai, siautė netikėjimo audros. Pasikartosiu: Tėvas Stanislovas mokėjo klausytis ir kalbėti, nuramindamas pašnekovus, kad ir jo širdyje siaučia visokios audros, kad ir jį puola depresijos, bet jis įsikimba į Dievo ranką ir eina Jo vedamas per gyvenimo tamsą. Tokie pokalbiai užfiksuoti ir žurnalistės V. Morkūnienės sudarytoje knygoje. Vita prisipažįsta, kad 1970 m. vasarą, būdama devintos klasės moksleivė, ji išsiruošė į Paberžę ieškoti kunigo-legendos, matyt, genama sielos alkio. Tuokart neišdrįso pakalbinti Tėvo Stanislovo, ir tik po dvidešimt trejų metų, 1993-aisiais, nuvažiavo pas jį į Dotnuvą jau kaip „Šiaulių krašto“ korespondentė. „Skliautuotoje Tėvo Stanislovo celėje Dotnuvos vienuolyne, jaukioje Paberžės klebonijos užuovėjoje prabėgo ne viena valanda. Tie susitikimai visuomet buvo (...) kaip dovana ir pamoka“, – prisipažįsta knygos autorė. Ji čia ieškojo to paties, ko ir kiti: atsakymų apie Dievą ir žmogų, gyvenimą ir mirtį, nuodėmę ir atgailą, bausmę ir atleidimą. Iš klausimų ir atsakymų V. Morkūnienė sudarė knygą „Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje“. Skaitytojas jaučia, kad pokalbių išspausdinta gal tik maža dalis, o autorė buvo sujaudinta pažinimo, atsivėrusio įžengus į teologijos ir filosofijos pasaulį, kai ji priartėjo prie Siekiamybės, kurią sunku protu suvokti, kurią reikia širdimi pajusti. Gal autorė dar ne sykį sugrįš prie apmąstymų apie susitikimus su žmogumi, kurį apibūdina kaip „moralinį autoritetą, gyvosios krikščionybės simbolį, stiprų tiesumu, laisvumu ir drąsa, pažeidžiamai atvirą ir kūdikiškai naivų“. Šie superlatyvai, be abejo, subjektyvūs, bet jai, kaip ir daugeliui, labai brangūs. Jie reikalingi kaip moralinės atspirties taškai, Tėvo Stanislovo gyvenimo pamokos.

Apie ką jie kalbėjosi oficialiame laikraščio interviu ir privačiai šnekučiuodamiesi? Apie viską: Dievą, žmogų, gyvenamojo meto politiką, žmonių meilę, pyktį, neapykantą, neviltį ir t. t. Apie to laiko (1993-2004) Lietuvos gyvenimo atmosferą. „Pokalbiai...“ banguoja, pakildami į dvasines viršukalnes ir leisdamiesi iki buitinių arba politinių aktualijų. Toks buvo Tėvas Stanislovas: atviras, gal net tiesmukas, galintis gluminti savo įpykiu (ne pykčiu), kuris po kurio laiko virsdavo nusižeminimu, nuolankumu.

Užduodama pokalbio temą, knygos autorė ją suskaido mažais skyreliais. Tai šiek tiek trukdo skaityti. Norėtum vientiso teksto, neperkirsto pavadinimais. Bet dabar gal tokia mada. Toks sumanymas: pavadinimai – kaip akcentai, taip pat ir jos komentarai, parodantys, kokia takoskyra buvo prasivėrusi tarp nepriklausomos Lietuvos valdžios ir Tėvo Stanislovo bei jo „grytelninkų“. „Tėvas Stanislovas vienintelis iš Lietuvos kunigų dalyvauja Lietuvos ateities forumo (demokratinio opozicinio judėjimo – LAF) veikloje. Drąsiai ir nedvejodamas reiškia savo požiūrį į politinius įvykius, valdžios sprendimus, į spaudą, religinės doktrinos raidą, – rašo V. Morkūnienė. – Tėvą Stanislovą peikė ir kritikavo dešiniosios politinės jėgos, partijos, tuomet buvusios valdžioje, jam priekaištavo krikdemai, jo veikla nesižavėjo gana gausi to meto katalikiška spauda, šalto, negatyvaus nusiteikimo neslėpė ir daug luomo brolių“. Taip buvo. Už pamokslus, spausdintus „Tiesoje“, LDDP oficioze, už simpatijas susikompromitavusiems politikams, dalyvavimus žemdirbių mitinguose jį pasmerkė ne tik dalis visuomenės, bet ir viešu laišku 153 Lietuvos kunigai. Tėvas Stanislovas jiems atsakė: „Aš ne kaip politikas kalbu – kaip kunigas“. Tai epizodai iš jo biografijos. Jo aistringas charakteris padiktavo žodžius, kertančius kaip kirviu: „Kuo krikščioniškesnis, dešinesnis, tuo piktesnis, tuo daugiau pagiežos, keršto, noro teisti kitą. Pažiūrėk, kiek toje pusėje keiksmų. Kada jie atgailaus?“ Jo žodžiuose, deja, buvo dalis tiesos. Nežinau, ar tai derėjo viešai sakyti kunigui... Ar tai turėjo būti paviešinta po jo mirties?.. Bet jis kalbėjo ir kitaip: „Man pačiam dažnai reikia suderinti tas stygas, kurios manyje neskamba... Manyje dažnai plėšosi du ar trys, o gal ir visi penki katinai, trikdantys mano dvasios dermę“. (...) Žinau tik maldą, darbą, susikaupimą. Jaučiu vien meilę žmonėms. Ir laimę jiems tarnauti“.

Bėgant laikui keitėsi jo požiūris į tuos dalykus, dėl kurių prieš kelerius metus buvo nepermaldaujamai priešiškas: dėl Europos Sąjungos, NATO, ekonominės ir dvasinės mūsų valstybės padėties. Jis jau įžvelgė žmonėse geras iniciatyvas, džiaugėsi kiekviena prošvaiste Lietuvoje ir savo pašnekovei sakė: „Matai, mažyte, čia mes jokios tragedijos kol kas nedarykime. Viskas palengva susitvarkys“. Bet... užklupo liga, vis dažniau reiškėsi senatvės nuovargis. Tėvas Stanislovas grįžo iš Dotnuvos į Paberžę ir kalbėjo, kad „reikia džiaugtis šia diena, gyventi šia diena“. Prisipažino, kad laimėjo tai, „ko visą gyvenimą troško: širdies ramumo, vidinės šilumos, tylumos, kuri yra būtina artimam ryšiui su Dievu... Vidui nurimus, Dievas labai artimas pasidaro“. Paberžėje Tėvas Stanislovas apmalšino savo graužatį, nerimą, pyktį ir apoteozavo meilę. „Apsidairyk, kiek aplinkui gražių žmonių. Kiek daug gerų. Gerumas yra pati tikriausia meilės išraiška“.

Gyvenimas čia ir dabar būti (tai pagal R. M. Rilkę) užbaigė savo ratą, vienuolį Tėvą Stanislovą iš tylumos per triukšmą vėl išvesdamas į tylumą, susitaikymą su savimi ir žmonėmis. Ir jis nuolankiai pažvelgė į tą Anapusybę, kuri baugina, vilioja ir visuomet vienodai priglaudžia vargšą ir turtuolį, laimingą ir nelaimingą, šventąjį ir „prakeiktąjį“. Nes ji paženklinta tikriausia Dievo meile.

Aldona Žemaitytė
2006-12-04
 
Kita informacija
Tema: Kitos
Leidykla: Baltos Lankos
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2006
Puslapių: 111
Daugiau informacijos »
Kitos knygos recenzijos
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Lavinamieji žaidimai, žaislai, knygos...

Knygos - internetinis knygynas

Cloudlix



Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą

Migloko