Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje

Tėvas Stanislovas (Algirdas Mykolas Dobrovolskis) - kunigas, vienuolis. Gimė 1918 m. Radviliškyje. Mokėsi Kauno Jėzuitų gimnazijoje. 1936 m. įstoja į Plungės kapucinų vienuolyną, tapdamas mažesniuoju broliu Stanislovu. 1944 m. Kauno Katedroje brolis kapucinas Stanislovas tapo Tėvu Stanislovu ir paskiriamas į Petrašiūnų vienuolyną. Storos vienuolyno sienos neišsaugojo nerimstančio vienuolio laisvės. 1948 m. Tėvas Stanislovas areštuojamas ir nuteisiamas 10 metų lagerio. Jis ištremiamas į Vorkutos sritį. 1956 panaikinus teistumą, Tėvas Stanislovas grįžta į Lietuvą ir paskiriamas į atkampią Jurbarko rajono Vertimų parapiją. 1957 m. Tėvas Stanislovas suimamas antrą kartą ir ištremiamas į Šiaurę. Antroji tremtis truko neilgai. Tais pačiais metais jis grįžta į Lietuvą, į Juodeikių bažnyčią, vėliau į Ukmergės rajono Žemaitkiemio parapiją, Būtkiškes.

Nuo 1966m. jis jau Paberžėje, nuošalioje Kėdainių rajono parapijoje. Prasidėjo darbas tvarkant Paberžės bažnyčią, šalia esančias kapines, rinkimas ir restauravimas įvairių bažnytinių žibintų, rūbų, paveikslų. Sukaupė unikalias kolekcijas, kurias apgyvendino svirnelyje - muziejuje. Paberžė tapo dvasios atgaiva, savotišku Lietuvos intelektualų centru. Tai Tėvo Stanislovo meilė traukė visus - tikinčiuosius ir netikinčius, studentus ir narkomanus, filosofus ir paprastus kaimo žmones. 1990 metais Tėvui Stanislovui pavedama rūpintis Dotnuvos vienuolynu, į tai jis įsitraukia su nauja energija. Dotnuvos ansamblis prikeliamas naujam gyvenimui.

Tėvo Stanislovo triūsą įvertino Lietuvos valstybė. 1996 m. jis apdovanotas DLK Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu. 1997 m. Tėvui Stanislovui suteikiamas Kėdainių krašto Garbės piliečio vardas. 1999 m. už žydų gelbėjimą antrajame pasauliniame kare apdovanotas Žūvančiųjų kryžiumi. Apie jo gyvenimą išleista A. Juozaičio knyga „Tėvas Stanislovas“, sukurti dokumentiniai filmai „Atverk duris ateinančiam“, „Tėvas Stanislovas: stotis tyloje“, o taip pat išleistos ir jo paties pamokslų bei minčių knygos „Apie meilę ir tarnystę“, „Tėvo Stanislovo pamokslai“, „Atsidūsėjimai“.

2002 m. balandžio 7 d. Tėvas Stanislovas visam laikui persikėlė gyventi į jo numylėtą Paberžę, į naujai pastatytą špitolę. Mirė 2005 m. birželio 23 d., palaidotas Paberžės bažnyčios šventoriuje.

Vienuoliškas gyvenimas kapucinų bendruomenėje. Ganytojiškas darbas atkampiose parapijose. Pamokslai daugybei žmonių. Daugybė žmonių, kasmet ir kasdien plūstančių paguodos, patarimo ir palaiminimo.


Paberžėje sutvertas dvasinio ir intelektualinio gyvenimo centras ir gyvenimui prikeltas Dotnuvos vienuolynas. Rilkės poezijos vertimai, grigališkieji choralai, liturginių rūbų ir reikmenų, liaudies meno kūrinių kolekcijos.


Jis pats - paprastas, aiškus ir atpažįstamas kaip kasdienės maldos žodžiai. Paslaptingas ir neatspėtas, mistifikuotas ir mitologizuotas, nepažintas kaip didžioji būties mįslė, neišsemtas kaip gilus šulinys. Stiprus tiesumu, laisvumu ir drąsa, pažeidžiamai atviras ir kūdikiškai naivus. Pelnęs šimtus epitetų ir vis tiek nesutelpantis į jokias formules.


Visa tai -Tėvas Stanislovas.


Žmogus, kurio visas gyvenimas tekėjo tremties laukime, išdavystės šešėlyje ir laisvės akivaizdoje.

Iš Lietuvos ištremtas į Sibirą, paskui - į Šiaurę. Lietuvoje mėtomas iš užkampio į užkampį. Kalamas prie kryžiaus, nors prie kryžiaus buvo prisikalęs pats - pareigos, meilės ir užuojautos artimui vinimis.


Sekamas, skundžiamas, baudžiamas, niekinamas. Svetimųjų ir savų. Jį trėmė, skundė ir baudė visuomet vienu tikslu - atskirti nuo žmonių, bet atsitikdavo priešingai. Žmonės ėjo pas jį, o jis - pas žmones. Tokios meilės ir pagarbos, kokia jį supo, jam galėjo pavydėti ir iškiliausi pasauliečiai, ir luomo broliai. Tos meilės buvo tiek daug, kad pats glėbiais dalijo kiekvienam sutiktajam, nesvarstydamas, kam kiek jos reikia, kas jos daugiau, kas mažiau nusipelnęs. Jis buvo žmonių kunigas. Aukštesnio ir kilnesnio titulo niekados nesiekė.


Į Paberžę, mažą kaimelį Lietuvos viduryje, kelis dešimtmečius traukė piligrimai -akademikai, poetai, studentai, disidentai, nomenklatūrinė grietinėlė, Peterburgo ir Maskvos intelektualai, narkomanai, alkoholikai, išsekę, sutrikę ir viltį praradę varguoliai. Ieškodami sielos namų, ieškodami žmogaus. Kad sušiltų jo artumoje. Kad atsitiestų. Kad paliktų skausmą, gėlą, pasimetimą.


Paskui gyvenimas keliolikai metų pasisuko Dotnuvos link, kur Tėvo Stanislovo ir jo sutelktų žmonių pajėgomis buvo atkovota dar viena dvasios oazė. Istorija pasikartojo - žmonių upė nuvilnijo paskui jį. Tūkstančiai žmonių užuojautos, ramybės ir meilės uostą atrado Dotnuvoje, šalia dieną naktį dundančios magistralės. Vienuolyno skliautuose ir erdvėse liko įrašyta šimtai gyvenimo istorijų, liudijimų, kurių kiekvienas vertas stebuklo, nes žmogus iš čia išėjo nuskaidrėjęs ir nešinas trupiniu meilės, tikėjimo pažadu ir didele viltimi <...>

Kaip rašo šios knygos autorė ir tėvo Stanislovo pašnekovė Vita Morkūnienė: „Noriu parašyti tik tai, ką pati mačiau, girdėjau ir jaučiau per netrumpos pažinties metus. Knygos ašis – pokalbiai su Tėvu Stanislovu, įvykę įvairiais metais įvairiomis progomis, daugiausia – Dotnuvoje, Tėvo Stanislovo celėje. Tie pokalbiai – autentiški, juose nėra nė vieno išgalvoto žodžio. Kai kurie fragmentai skelbti spaudoje, kai kurie – atkurti iš diktofono įrašų, užrašų knygelių, dienoraščių. Iš atminties atkurti nesiryžau nieko, gerbdama Tėvo Stanislovo požiūrį į Žodį, kaip galingą jėgą, galinčią ir padėti, ir pakenkti.
Norėčiau, kad knygą skaitantis žmogus pasijustų mano vietoje, o priešais save matytų ir girdėtų Tėvą Stanislovą. Suprantu, kad tas noras nėra mažas. Dar didesnis džiaugsmas būtų, jeigu tokių žmonių atsirastų”.
Vita Morkūnienė

…Gal aš turiu tokią charizmą, kad galiu išklausyti kitą?

Buvau laisvas kiekvienam ateinančiam – galėdavau atsisėsti, išklausyti, su juo pasikalbėti. Kalbėti man lengva ir minioms, ir žmogui – nes neieškau žodžių.
Baigęs studijas, atidžiai perskaičiau vieno kapucinų vienuolio, Tėvo Chrizostomo, autobiografiją, jo pamokymus. Jo misija buvo dienų dienas sėdėti svečių kambaryje ir priimti visus pašnekovus. Jis sakė: jei aš gausiu dangų, jį gausiu už tai, kad sėdėjau ir klausiau.
Pagalvojau, ir aš pamėginsiu. Yra teologijoje pastoralinė medicina, aš bandžiau jos paslaptis įsisavinti. Taip ir įėjau į tą „šnekėjimo teologiją”.