Esame vieni dėl kitų (Pokalbiai su Antanu Saulaičiu Sj)

Viltys nebūtinai išsipildo šiame gyvenime, bet jos subrandina vaisių, kuriais gali džiaugtis kiti.

Ši knyga – tai kvietimas pažvelgti į gyvenimo tikrovę „atrakinus savo sielos duris“, kalbėtis apie tai, kas iš tikrųjų visiems svarbu: apie laisvę ir atsakomybę, apie gyvenimo džiaugsmą ir prasmę, apie tikėjimą ir meilę, apie mažų gerų darbų svarbą sudėtingame pasaulyje.

Kunigas Antanas Saulaitis SJ darbavosi JAV, Brazilijoje, devynerius aktyvios veiklos metus praleido Lietuvoje, šiuo metu dirba Amerikoje.

Knygoje spausdinami „Mažosios studijos“ žurnalistės Jūratės Kuodytės parengti pašnekesiai su kun. Antanu Saulaičiu.

APIE LAIMĘ

Visi mes norime būti laimingi ir trokštame ją patirti visais įmanomais ir neįmanomais būdais. Tačiau kiekvieną kartą laimė yra susijusi su skirtingais dalykais. Pavyzdžiui, aš drybsodama pajūryje esu visiškai laiminga, nes niekas man nerūpi, aš tiesiog ilsiuosi. Ir nieko man netrūksta, na, nebent... ne, ne gulbės pieno, veikiau mineralinio vandens. Kitą kartą aš galiu būti laiminga giminių ir artimųjų apsuptyje, kai mane sveikina gimtadienio proga. Sutiktas žmogus pasakytų, kad jis yra labai laimingas dėl pasisekusios operacijos, o štai anam laimė yra butelis alaus. Tai ką iš tiesų reiškia būti laimingam: tai yra kažkoks jausmas ar būsena, kuri tiesiog nukrenta žmogui iš dangaus, ar ją galima pasidaryti patiems?

Iš to, ką girdžiu Lietuvoje, aš susidariau įspūdį, kad galima pasidaryti. Užtenka pabūti gimnazijos baigimo ceremonijoje, kai įteikiamas diplomas, arba vestuvėse. Abiem atvejais yra pasakoma graži kalba, o pačiame gale priduriama - būkite laimingi. Man šis posakis rėžia ausį, nes nesuprantu jo ir nesu prie to pratęs. Tai tarsi pasiūlymas pasidaryti laimę patiems, nors tai gali būti priešinga tam, ką jaučiame pasąmonėje. Turbūt neįmanoma laimės nusakyti ir palinkėti žodžiais. Laimė turi tokį atspalvį, kad ji negali būti suorganizuota kaip, pavyzdžiui, pramogos: dabar eisime suptis karuselėse arba kopsime į kalnus, o dabar būsime laimingi. Tai yra kažkas, kas vyksta žmogaus viduje, kaip aš elgiuosi ar būnu toks, koks esu, būnu savimi ir jaučiu savo žmogišką pašaukimą, nebūtinai profesinį, o kaip žmogaus. Man atrodo, tai ir yra laimė.

Pavyzdžiui, aš jau nuo mažens tikiu skautų posakiu, kad žmogus yra laimingas, kai jis stengiasi laimingus padaryti kitus. Tuomet ir užgimsta tai, ką mes vadintume laime. Man atrodo, kad laimė yra ne tiek tai, ką gauni, o tai, ką duodi. Yra tam tikras džiaugsmas dalytis tuo, ką turi ir kas esi. Aš nemokėčiau kitaip to paaiškinti. Taip pat aš galvoju apie visokius žmones, kuriuos pažįstu, ir įvairius atvejus, kai žmonės turi vidinę ramybę, šviesą ar kibirkštį. Žiūrint iš šalies galima nedvejojant pasakyti, kad jie yra laimingi. Ne išblėsę ar suglebę kaip šlapias skuduras, o turi kažką, kas gyvybinga viduje, - tai ir yra laimės ženklai.

O gal tik akimirksnį jaučiamės esą laimingi, labai greitai ir nepastebimai laimė kažkur išgaruoja. Kai kartą išgirdau moterį, kuriai buvo atliktos penkios operacijos ir ji jau pusę metų neišlipo iš lovos, sakant „kokia aš laiminga", negalėjau tuo patikėti. Gal iš tikrųjų galima būti laimingam tiek, kiek tu pats nori toks būti, pats sau leidi toks būti, nuolatos stiprindamas tą jausmą, tikindamas save, kad man viskas gerai, aš viską turiu ir galiu padėkoti Dievui už tai, kad gyvenu?

Filosofai skiria pasitenkinimą arba susitaikymą su tokiu gyvenimu, koks jis šiuo metu yra, ir tą laimę, kurios žmogus siekia kaip žvaigždžių ir niekada taip ir neprisiliečia prie jos. Yra labai daug tiesos tame, kad reikia susitaikyti su tokiu gyvenimu, koks jis yra. Aš būčiau laimingesnis, jei turėčiau ne du vaikus, o penkis, ir gyvenčiau ne Vilniuje, o kaime, bet tai yra šiuo metu nepasiekiami dalykai. Todėl ta krikščioniškoji dorybė - dėkingumas - padeda tarsi susemti tai, ką turiu ir kas esu, ir nesikankinti dėl tų dalykų, kurie šiuo metu yra nepasiekiami. Žmogus vis lipa aukštyn: ar versle, ar Bažnyčioje, ar kur bebūtų, manydamas, kad taps laimingesnis, jei bus ne paprastas tarnautojas arba vadybininkas, o pats aukščiausias direktorius. Tol, kol vyksta visa ši kova už būvį ir tobulėjimo procesas, lyg ir viskas gerai, tačiau čia kaip lipimas į kalną - jei pasieki viršūnę, nebėra kur kopti toliau...

Kodėl nebėra kur? Tą akimirką ar kiek ilgiau juk būsi laimingas, o toliau - kitas kalnas ir kita viršukalnė...

Taip. Aš vis galvoju apie tą alpinistą, kuris visuose žemynuose į aukščiausius kalnus užlipo, koks bus jo tolimesnis žygis, kur jis ras laimę. Juk kalbant apie nugalėtus kalnus, jie yra ne tik tai, ką žmogus pasiekia kitų akyse, bet ir vidinė jo pergalė. O kokius kalnus mes įveikiame savo viduje? Kokias pergales laimime?