Plunksnos. Kazbek

Du nauji rašytojo ir dailininko romanai. Šį kartą ne tokie grandioziniai ir "prustiški", paklūstantys atminties tėkmei ir įnoriams, kaip "Vilko dantų karoliai".

Pirmajame – "Plunksnos" – kalbama apie skaudžią nesuprasto, tačiau genialaus menininko, kuriančio iš, atrodytų, efemeriško dalyko – plunksnų, dalią sovietmečiu. Apie jam tenkančius išbandymus ir atkakliai it žvakę bandomus užpūsti sielą ir talentą. Romanas pateikiamas kaip menininko brendimo, ieškojimų ir klystkelių aprašymas. Puikiai perteikiama laikmečio atmosfera, dailės studentų, meninės aplinkos gyvenimas.

Antrasis romanas "Kazbek" turi du veikėjus – pagrindinį, Dievo palaimintą kvaišelį Tosiką, kuriam rusai suteiktų apibūdinimą "jurodivyj", ir daugumos prozininkų neaplenkiamą Vilniaus Užupį. Įdomi romano forma – kvaišelio gyvenimo istorija pasakojama daugelio romano veikėjų lūpomis, atsiskleidžia iš įvairių požiūrio taškų. Tai tikrai pagauli, jaudinanti ir labai gerai parašyta istorija, kuri ilgam lieka atmintyje. Užupis – būtinas ir labai įtaigiai pavaizduotas Tosiko gyvenimo fonas. O pagrindinę šio kūrinio mintį galima sutraukti į dvi knygoje cituojamas evangelijos eilutes: "Palaiminti dvasingieji vargdieniai:/jų yra dangaus karalystė".

Mane tikrai sužavėjo autoriaus įtaigumas ir fantazija.

P.S. O prietaringiesiems ir netikintiems fantazijomis autorius cituoja viduramžių tekstą: "Kai šventieji Kozmas ir Domijonas turėjo gulti į bendrą kapą, kupranugaris prabilo ir pritarė šiam jų norui".