Permainų svaigulys

Tai romanas, skirtas šių laikų skaitytojams. Keista tai sakyti žinant, jog jis parašytas beveik prieš septynis dešimtmečius. Tai tragiška Pelenės istorijos versija, kurioje nėra krištolo kurpaitės ir žavingojo princo. Tai pasakojimas apie mergaitę, pakylėtą į aukštumas tik tam, kad vėl būtų nublokšta žemyn.

Rašytojas Stefanas Cveigas yra tikriausiai paskutinis senosios Vienos kultūros atstovas, to rafinuoto, pakantaus, įmantraus ir blizgančio pasaulio, kurį negrįžtamai sunaikino nacių iškilimas. Jo kūryba apima daugelį intelektualinio gyvenimo sferų: jis buvo biografas, žurnalistas, rašė pjeses, trumpus apsakymus ir romanus. Hitleriui atėjus į valdžią, Cveigas paliko savo gimtąją Austriją ir rado prieglobstį Anglijoje, Amerikoje bei galiausiai Brazilijoje, kur kartu su savo žmona 1942 m. jie nusižudė iš nevilties, manydami, jog vokiečiai laimės karą. Tarp kitų dokumentų buvo rastas ir antrojo jo romano rankraštis. Stebėtina, tačiau praėjus 40 metų po jo mirties, romanas pirmą kartą buvo publikuotas Vokietijoje pavadinimu „Rausch der Verwandlung“ – „Permainų svaigulys“. 2008 metais jis buvo išverstas į anglų kalbą ir išleistas kaip „Pašto skyriaus mergaitė“.

Parašytas lengvu, greitai skaitomu ir svaiginančiu stiliumi, romanas pasakoja Kristinos Hoflener istoriją. Ji – trečią dešimtmetį baigianti moteris, dirbanti mažame provincijos pašto skyriuje Austrijoje, šalyje, kuri dar tik atsigauna po Pirmojo Pasaulinio karo traumų ir ekonominių bei socialinių nuokrypių, kuriuos jis sukėlė.

Pasakojimas prasideda 1926 m., kai Kristinai yra dvidešimt aštuoneri metai, ji gyvena su senyva savo motina, kurios sveikatą sugadino jos jaunystės patirtys. Hofleneriai kadaise buvo klestinti viduriniosios klasės atstovų šeima, kuriuos, kaip ir daugelį kitų, prie žlugimo privedė karas ir jo padariniai. Kristina, dirbdama prastai apmokamą valstybinį darbą, supranta, jog gyvenimas plaukia pro šalį, kad platūs horizontai daugeliu atveju yra jai apriboti. Nepaisant to, ji jaučia tam tikrą nuolankų susitaikymą su tokiu likimu. Tačiau tada ją pasiekia telegrama nuo Klaros, turtingos tetos iš Amerikos, kuri su savo vyru atostogauja Šveicarijoje.

Lyg pasirodžius pasakų krikštamotei, Kristina pakyla iš nuobodybės ir skurdo į spindintį pasaulį, kupiną turtingų ir žavingų žmonių. Į prabangų šveicarų viešbutį, kuriame apsistoję jos giminaičiai, Kristina atvyksta prastai ir neskoningai apsirengusi, tačiau teta pakeičia jos suknelę bei išvaizdą. Iš pradžių nedrąsiai, Kristina visgi įsitraukia į ją supančius malonumus. Staiga viskas iš karto tampa įmanoma. Visiškai nustojusi varžytis, Kristina mėgaujasi naujų draugų kompanija, taip pat ir vyrų, kurie ją laiko gražia ir kerinčia, dėmesiu. Tai žmonės, kurių gyvenimo patirtis visiškai kitokia nei jos pačios. Ji išmoksta pamiršti. Tačiau tada, žiauriai ir netikėtai, sapnas baigiasi. Jau vidurnaktis, laikrodis muša dvylika. Palikta savo tetos, Kristina bloškiama atgal į savo pasaulį.

Būtent čia atsiskleidžia visa Kristinos istorijos tragedija. Kas anksčiau buvo toleruojama, dabar tapo nebepakeliama. Anksčiau ji neturėjo su kuo palyginti savo nuobodžios kasdienybės, o dabar jau turi. Vartai buvo trumpam atidaryti vien tam, kad būtų užverti amžinai. Ji atranda naujas kartėlio ir nevilties formas, kurios kiek palengvėja susipažinus su Ferdinandu, dar nelaimingesniu už ją žmogumi. Toliau seka meilės romanas, toks šlubuojantis ir nemalonus, kai du žmones sujungia abipusiai jaučiama atstumtis.

Tai pasaka be gražios pabaigos. Netgi galima sakyti, jog ji apskritai neturi jokios pabaigos. Nepamirškite, jog tai nebaigta knyga, o keli paskutinieji puslapiai skaitomi taip, lyg autorius ruoštųsi rašyti istorijos tęsinį. Taigi apibendrinimai, tokie, kokie jie yra, gali būti pavadinti netikėtais. Tačiau galbūt būtent to Cveigas iš tikrųjų ir norėjo. Juk galiausiai gyvenimas ir yra netikėtas. Tačiau tai nėra svarbu. Tai viena tų knygų, kurios palieka neišdildomą įspūdį, kuri mano atmintyje pasiliks dar ilgam.