Palimpsestai

Ši „Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų“ knygų serija, matyt, elitiškiausia mūsų literatūros padangėje. Daugiau jau nėr kur. Daugiau nebent tik kokia Nobelio premija ar dangus...

Prieš kokį dvidešimt metų poetas Sigitas Geda apie Kornelijų Platelį po jo antrosios poezijos knygos pasirodymo rašė: „Jis laisvai ir savitai disponuoja kultūra, kultūros įvaizdžiais, sykiu išlikdamas ne knyginis, o gaivalingos prigimties poetas“. Rodos, tą patį galima pasakyti ir perskaičius pastarąją Platelio knygą. Tai intelektuali, galvota poezija, kuri verčia prie jos stabtelėti ilgam, gerokai įsiskaityti, mėginant nors kiek, bent per nago juodymą priartėti prie tos gelmės, kuri tūno už žodžių. Poetas, kaip ir ankstesniuose rinkiniuose, kuria klasicizmui artimus tekstus (čia ir jo paties žodžiai knygos pabaigoje – „Rašantis eilėraščius niekur nuo savęs nepabėga“), todėl čia ir mitai, ir platus literatūrinis kontekstas, ir poetinių vaizdų loginės struktūros, ir simbolinis mąstymas, ir dar daug kas, ką galima išskaityti ilgam užsibuvus su šiais tekstais.

Bene ryškiausia, visą knygą jungianti gija – žodžių, kalbos prasmingumas, o iš čia, matyt, ir pačios poezijos vieta po šia saule – „Laikas už lango simbolinis, kaip ir poezijos, / kuria kalbu nežinodamas, ką pasakyti“ („Tada nežinau, ką pasakyti...“ p. 108). Ar to paties, kaip ir pati knyga, pavadinimo eilėraštyje – „Apsėstas / ne savo minčių, suvokimų, įsivaizdavimų, / apsunkęs praeitimi ir jutimais, pinu / savo tekstą, stebėdamas melancholiškai, / kaip raidės čia pat akyse pakeičia pavidalus, / kaip reikšmės bendrėja ir svetimėja gerdamos / nutrintą, nuskustą ir nuplautą raizginį, / ir kaip prie jo prisitaiko vokianti sąmonė...“ („Palimpsestai“ p. 99).

Eilėraštis, o su juo ir visa kūryba – tik vėjo dvelksmas – „Dar nebuvo ir jau nebėra“. Taigi...

Rašantis eilėraščius niekur nuo savęs nepabėga. Kad ir kokios „naujos“ būtų jo patirtys, kad ir kaip jis pats stengtųsi atsinaujinti, keisti nuostatas, jo kūryba neišsiverčia už jo paties psichikos matricos ribų. O poezija, regis, šiek tiek intymiau už kitus žanrus susijusi su šia matrica. Galbūt su ja lygiai taip pat susijęs ir gyvenimas – poelgiai, mintys, svajos, nuostatos? Gal poezija ir siejasi su gyvenimu būtent taip, o ne mėgdžiodama kasdienybę?

Gal ir netikslu „Palimpsestais“ (išskutamas arba nuplaunamas pergamentas, ant kurio rašomas naujas tekstas) pavadinti vieną savo knygų, jeigu tokia esti visa kūryba. Tačiau knyga – ne eilėraštis, ji negali būti be pavadinimo.

Kornelijus Platelis