Palaimintas vaikas

Linn Ullmann, regis, puikiai žino, ką reiškia būti įžymių tėvų dukra. Jos mama – aktorė Liv Ullmann, o tėvas – rašytojas ir režisierius Ingmar Bergman, susilaukęs devynių vaikų su šešiomis skirtingomis moterimis. Ullmann yra pati jauniausia iš visos šios gausios šeimynos: didžio žmogaus paskutinis vaikas, jo nepaprastai talentingos, žavios ir žvėriškai protingos mūzos dukra. Linn Ullmann dažnai giriama už tai, kad sugebėjo išsaugoti tokį galingą, svaiginantį palikimą, papildydama jį kūrybiniu veržlumu.

Ketvirtame savo romane „Palaimintas vaikas“, išleistame 2005-aisiais metais, autorė griebiasi keblių temų: švelnumo, kurio magija gali tave išlaikyti amžinai. Švelnumas yra tokia lyg bespalvė vandens terpė. Tiek hipnotizuojanti, tiek iškraipanti, ji gali perteikti susijungimo iliuziją – pažvelk, kaip plūduriavome visi kartu, praeities jūroje – tam atsispirti labai sunku. Troškimas ir atmintis painiojasi ir nyksta melancholijoje, nuspalvintoje tamsiai rusva spalva, kuri puikiai maskuoja. Senose šeimos nuotraukose visi buvo gražūs, tačiau visų likimai buvo tragiški.

„Palaimintas vaikas“ nagrinėja trijų seserų – Erikos, Lauros ir Molly – likimus. Visos jos yra trijų skirtingų moterų ir Isako Lovenstado dukros. Isakas yra garsus ginekologas, sulaukęs senatvės gyvenantis vienas mažoje Švedijos saloje, Hammarso (ši vieta itin panaši į Faro salą, kurioje I. Bergman gyveno didžiąją savo gyvenimo dalį ir mirė 2007-aisiais metais). Lovenstadas išgarsėjo kaip ultragarso panaudojimo ginekologijoje pradininkas: tai technologija, leidžianti pažvelgti giliai į moters vidų, pastebėti vietas, kurių gyva akimi gydytojai negalėtų pamatyti. Dėl šio svaraus indėlio į mediciną Isakas savo dukterims atrodo tarsi nemirtingas.

Romano pagrindas – 84-erių Isako pranešimas, parašytas po antrosios žmonos mirties. Jame teigiama, kad Isakas ruošiasi nusižudyti. Sužinojusios tokią naujieną, jo suaugusios dukterys apgailestaudamos keliauja į Hammarso salą, nors iš tikrųjų nei viena iš jų netiki, kad jis tikrai ruošiasi mirti.

Tiesą sakant, romanas sukasi ne apie Isako gyvenimą, jame svarbiausi jo vyriausios dukters Erikos sudėtingi praeities  išgyvenimai. Būdama paauglė, ji blaškėsi tarp savo meilės Marion, ir vaikystės draugo bei slapto meilužio Ragnaro, malonaus, savotiško vaikino su apgamu, visų niekinamo ir ujamo. Knygoje aptariama vaikų žiaurumo tema, provincijos gyvenimas, jo tradicijos, buitinės smulkmenos ir kasdieniai rūpesčiai.

Nors Ullmann sakiniai yra sklandūs ir jos modernus jausmingumas yra šios knygos privalumas, tačiau gilesnė drama stokoja esminių, skausmingų detalių. Kiekvieną vasara Hammarso saloje, kol Isakas organizuoja meno renginius ir režisuoja savo žmonų ir dukterų gyvenimus, tikros gyvenimo ir mirties kovos atsispindi tų pačių žmonių realiame pasaulyje, tačiau visa tai neįrašoma į kino juostas.

Taigi Isakas nemiršta, bent jau šiuose puslapiuose. Dukros, keliaudamos į tėvo namus, taip jų ir nepasiekia. Praeitis visame romane išlieka daug gyvybingesnė nei dabartis. Nesunku suprasti L. Ullmann sprendimą knygoje „Palaimintas vaikas“ leisti įvykiams klostytis patiems. Ar kas nors kada nors tikrai norėtų aplankyti vasaros salą paskutinį kartą? Prieš atsakydami pagalvokite dukart.