Padauginti iš liekanos

Suartėti su kalba, ypač su paskirais žodžiais, geriausia tik skaitant eilėraščius, kurių prasmė tarsi sklando ore. Jie tarsi tampa alsuojamu oru. Prasmė pasidaro nereikšminga, bet poeto kalbos deguonis atveria skaitytojui kalbinę gyvybės versmę.

Manau, kad ši formulė tinka ir Romo Daugirdo rinkinio „Padauginti iš liekanos“ skaitymui. Nesakau –­ supratimui, nes poeziją visų pirma reikia skaityti, o ne suprasti. Tik epinės poezijos įvykiai prašosi racionalaus supratimo. Ir reikia pagirti tokio kalbiškai žaismingo pobūdžio knygos leidimą parėmusią Kultūros ministeriją: kalbos gyvybė tautoje juk visada klestėjo ir klesti tik talentingų poetų kūryboje. Ne idėjose, o pačiuose žodžiuose.

Pavyzdžiui, pirmojo skyriaus, pavadinto „Dykviečių rasa“, eilėraštis „Nušvitimas“:

pasidalinęs nebūties
trauka
ir kaistančiais
kiaušiniais
iškritęs iš vežimo
tarsi dangaus
gulėjai kryžiumi
ant pleiskanoto
kalno
kol vienkartinė
paliktųjų saulė
supaprastino
pūliuojančias mintis

Čia visi žodžiai solidūs. Daug vyksmo. Viskas aišku. Bet pamėgink be vargo išgliaudyti, apie ką reikalas sukasi arba dėl ko sielojasi poetas, ir iškart susiduri su įvairiomis galimybėmis. Galų gale pasidaro nebesvarbu. Pakanka to, kad visi šie draugėn sudėti žodžiai įrodo, jog įvyko nušvitimas. Tolesnio aiškinimo nereikia. Vėl ir vėl noriai perskaitau, nes tai juk stangrūs lietuvių kalbos žodžiai. Jie čia tvirti. O kad nerandu tinkamų akademinių sakinių pagrįsti skaitymo malonumą, tiek to – ne visiems juk lemta būti literatūrologais.

Poetas dėsto žodžius iš peties ir užtikrintai. O aš nežinia ką bejėgiškai mintyse raitau. Žiūriu į jį pasenusių vertinimo teorijų žvilgsniu. Tarsi eilinis meno mėgėjas į kubizmo, dadaizmo ar abstraktaus ekspresionizmo paveikslus. Ką reiškia, nesvarbu. Tačiau jie vizualiai intriguoja ir kiekvieną kartą matomi išlieka gaivūs. Tai jau šis tas. Šiuo keliu žengia ir R. Daugirdas. Turi nuovoką, kas svarbu jo eilėraščiui. Jei rašytų rimuotais ketureiliais, labai panėšėtų į metaforiškai žaismingą Henriką Radauską. Žinia, jau su dabarties skonio mįslėm.

Štai eilėraštis „Recidyvas“:

švietė saulė
lyg nuo vaikystės
įkaušus katė
grojo parke
karinis orkestras
ir vaidenos
kad lydosi žodžiai
arbatoj pernykštės
žolės
kad tamsa čiupinėja
tik plaukus
ir iš proto
veržiasi moteris
kad sustaugtų linksmai
prieš mėnulį

p. 41

O štai iš antrojo skyriaus „Girta grandinė“ trijų eilučių „ataskaita“ nuskamba kaip sąmoningas aforizmas: „gyvenimas prabėgo / tarsi katinas – / su skardine ant uodegos“ (p. 50). Arba – „Po mūšio“ pirmame posme daug iš vaizduotės ištraukto nesąmonę teigiančio vyksmo: „o debesys / lyg kareiviai / po mūšio / viršugalviais daužos / į dangų / užrakintą / kol dievas kartoja / aritmetikos kursą“ (p. 59).

Stebėtinas yra R. Daugirdo vartojamų žodžių įsakmus matomumas. Anemiška sielos pilkuma neegzistuoja. Visi įvaizdžiai regimi kuo aiškiausiai ir savyje kaupia lingvistinę galią. Ne ūkuose slepiamą, kaip kitų giliaminčių, gerai mokančių kalbą poetų, sakykime, Vlado Braziūno ar Valdo Kukulo eilėse. R. Daugirdo žodžiai veržiasi į priekį, jie visada gyvi. Tarytum keistos žuvytės nedideliame akvariume. Gėriesi jomis ir nesiimi aiškintis, kodėl jos tokios čia įleistos tarp kitų. Ar tik tam, kad mirgėtų akyse ir keltų susižavėjimą? Rodytų dadaistinį vingrumą? Ar tik šiaip sau? Juk daug kas gyvenime, atrodo, neturi įprastos prasmės, jokio reikalo taip būti. Bet yra. Juda. Susidėsto. Ir viskas. Ar tik savaime?

Ne, nemanau, kad estetiškas rinkinio „Padauginti iš liekanos“ autorius atsitiktinai sumetė žodžius į savo akvariumus, kiekvienai saujai surasdamas lyg atsitiktinę antraštę. Trečiajame skyriuje „Finišo inkaras“ skaitau pernelyg lengvai suprantamą eilėraštį „Takoskyra“:

praėjome šalia
kaip piešiniai
vandens paviršiuj
kaip išdidžių kvailysčių
epilogai
kurių neprisimins
kaip tai
kas buvo
debesų suvirškinta
ir negalėjai panaudoti
net jei nusirengtum
iki paskutinio vingio
smegenų

tikriausiai mes gyvenome
tame girtumo laipsny
kai net sustoti negali
nei pratęst

p. 82

Šiam moderniam poetui pavyksta suręsti absurdiškai vykusią metaforą –­ nusirenginėjimą iki „paskutinio vingio smegenų“. Sąmojingų vaizdinių tekstuose daugoka. Jie „daugirdiški“. Būtent: „iškritom iš konteksto / nusirengusių paminklų / ir užkasėme kopėčias / tarsi mylimąją“ (p. 84); „o dievas / laiptus spaudžia / lyg armoniką / ir sunaikina pėdsakus / į duobę įviliojęs / kalną“ (p. 114); „bet tai nereiškia // kad ir smėlio nebėra // kad nebegrįšime / į juodai baltą nuotrauką / ir nebešoksime / per finišo juostelę / lyg virvutę“ (p. 90).

Nemaža kūrinių ar jų ištraukų norisi cituoti. Nepaisant to, kad bet koks žemiškas prasmingumas čia tėra, kaip minėjau, tik antraeilis dalykas, R. Daugirdas, kad ir stilistiškai neįprastais sakiniais, sugeba išlaikyti ryšį su žemiška realybe, su tuo, kas panosėje. Štai proziško eilėraščio „Įsižeminimas“ pradžioje ir pabaigoje konstatuoja: „nors pro iškilusius akinius matom dažniausiai / svarbiausias žvaigždes nors išliekam įkalinti dievo ir velnio / regos laukuose tarp tranšėjų starto ir finišo (...) link žemės nugulėtos pernelyg ryškių vilčių, kad taptų dėsnių išimtim / kur grįžta sielos po mirties ištiesintos Prokrusto lovoj / ir kur vis tiek pritrūko vietos (p. 87).

Iš pastarosios citatos matome, jog jam spekuliuoti apie dievą ir velnią nėra taip lengva, kaip kitomis šio rinkinio strofomis, grįstomis trumpomis kalbos staigmenomis ir absurdais. Filosofavimas nėra jo stiprybė. Šiuo atveju sąvokų griūtis vizualiai tik įklampina skaitytojo dėmesį autoriaus vaizduotės košėje. Tačiau kitose proziškose pastraipose randu daugiau tvirto kalbiškumo nei klampumo. Patinka ir „Laukiantis“ (p 39), ir „Tapatybė“ (p. 94). Pastarajame eilėraštyje muzikuoja lietuviškiausi veiksmažodžiai: „galvą skalauja“, „sugeria triukšmą“, „rankos vis tįsta į priekį“, „plūsteli kraujas“, „tapšnoja per nugarą“, „penktuoju bėgiu plūsteli kraujas“, „garsiai cyps ataugos praleistų galimybių“, „nuneš tave be irklų amžinybėn“...

Patarčiau daug kam, juolab išeivijoje šnekantiems apie lietuvybės išlaikymą, skaityti šiandienos lietuvių kalba gyvuojantį poetą. Jis meniškai išsiverčia be sentimentalios romantikos ir be dailaus išmintingo skambumo, neretai nieko bendra neturinčio su rupia kasdiene kalba. Net ir savastimi tapę svetimžodžiai prisideda prie jo eilėraščių įtaigumo. Vienas tokių yra šešiaeilis „Autsaideris“ (p. 11), kuriame žmonės vadinami daržovėmis. Taigi ne mėsėdžiais gyvūnais. Komplimentas.