Noriu namo

Švedų komikas pirmiausia pradėjo spausdinti eilėraščius, o vėliau rašyti pjeses, apysakas ir televizijos šou scenarijus. Sekmadieniais lanko bažnyčią ir sako, kad jaučiasi dėkingas Viešpačiui: „Dėkoju už tai, kad sukūrė mane gėjumi. Šis socialinis vaidmuo privertė mane pamąstyti apie save, apie visuomenę ir visuomenines normas. Man gaila visų, kas prieš savo valią gyvena tradiciškai ir pagal šabloną.“ Jo knygelėje „Noriu namo“ parodyta būtent tokia, iš pirmo žvilgsnio pavyzdinga šeima, kurioje į kiekvieną „kodėl“ atsakoma „nes taip reikia“. Daugiausia reikia mamai – vienai iš seserų, kurios nekenčia viena kitos ir nekenčiančių savęs už šią neapykantą.

Rutos šeimoje visi žino, kad svarbiausia – švara. Vyras kiekvieną dieną sutinka fraze: „Įdomu, kiekgi šiandien šaltukas paspaus“, o vaikai gyvena kiekvienas savo paslaptingame mažame pasaulėlyje. Tol, kol jų namuose atsiranda teta Rakelė – išgerti mėgstanti rūkalė, nevala, beviltiškai įsimylėjusi vyruką, kuriam ant jos nusispjaut. Ši meilė yra jos gyvenimo prasmė, mylimojo vardas –­ mantra, o buitiniai nesklandumai – tik nereikšmingas fonas galingam jausmui atsiskleisti. Perdėtu jautrumu ir šmaikščiomis pastabomis Rakelė tarsi kontrastuoja su namais, kur visi mandagiai kalbasi, o užsidarę savo kambariuose verkia, slepiasi spintoje arba keikiasi. Nes iš tikrųjų čia niekas nieko nemyli. Ruta – emociškai šalta, „dramblina per gyvenimą, nesigilindama, ką mato“ (p. 52) ir gerai jaučiasi savo nusistatytų taisyklių pasaulyje. Rakelė blaškosi, žeminasi, atrodo juokinga ir sulaukusi keturiasdešimties vis dar neapsisprendžia, ką nori veikti gyvenime. Vaikų akimis ir mama, ir teta – vienodai atgrasios. Ir vienodai apgailėtinos. Ir vienodai bergždžiai stengiasi, neprarasdamos orumo, vaidinti savo nevykėliškus spektaklius. Bet šlykščiausia tai, kad vieną dieną užaugę vaikai taip pat turės vaidinti ir matyti aplink nenuoširdumą: „štai tokiais melais ir grindžiamas gyvenimas, kad tik tėvai nepradėtų verkšlenti“ (p. 45).

Tai liūdna knyga, tačiau vis dėlto žaižaruojanti nepiktu, skaidriu humoru. Netipizuodamas, nemoralizuodamas, nemąstydamas stereotipais autorius sukuria įsimenamus veikėjus, kuriuos, jei atidžiau įsižiūrėsime, kiekvienas galime sutikti. Knyga, kurią būtų labai naudinga paskaityti ne tik suaugusiems, bet ir paaugliams, mokanti žvelgti į pasaulį nepagiežingai ir paprasčiausiai jam atleisti.