Niekados!

Atrodytų, Helen Fielding Bridžitos lūpomis pasakė viską, ką galima būtų pasakyti apie vienišas moteris. Tačiau, pasirodo, viskas yra priešingai. Simone de Beauvoir, rašydama „Antrąją lytį“ irgi tikėjosi apibendrinti feminizmo judėjimą, o kas iš to gavosi? Šnipštas, arba antroji feminizmo banga. Gal ir nederėtų lyginti šių dalykų, tačiau jų mastai atrodo panašūs.

Panašių knygų siužetas visada daugmaž vienodas. Jau pasiimdamas tokią knygą į rankas, žinai, kas joje įvyks. Panašiai kaip su Danielle Steel tipo romanais — skirtumas tik tas, kad skaitydami „Niekados!“ galime užčiuopti stiliaus užuomazgas — lengvo, nepretenzingo, bet juk ne visi ir dega noru apsunkint savo protus, tarkim, Thomo Manno intelektualiniais išvedžiojimais. Skaitydamas „Niekados!“ neprivalai mąstyti. Ji neprivers tavęs pakeisti savo gyvenimo, nebent... nebent esi vieniša moteris, kurią ką tik paliko vyras, ir tau iš tikrųjų reikia ką nors pakeisti. Herojės nesėkmės užgrūdina ir įspėja, garantuotas happy-end‘as su princu ant balto žirgo — įkvepia ir suteikia vilties.

Kas išskiria šią knygą iš panašių produktų, kuriuos man teko skaityti? Pagrindinis dalykas — veiksmo vieta. Lenkija visai čia pat, todėl viskas pas mus panašu, ir chuliganai stotyje panašiai apsirengę, ir traukiniai iš po nosies nuvažiuoja taip pat dažnai. O tai svarbu — skaitytojas (arba, dažniau, skaitytoja) gali ne tik identifikuotis su pagrindine heroje, bet ir su jos aplinka.

Ir, pagaliau — pagrindinis knygos minusas — gana nevykęs vertimas, pavertęs, pavyzdžiui, „Mažajį princą“ - „Mažuoju kunigaikščiu“. O juk versta ne iš mandarinų dialekto.

Tiek trumpai. Šios knygos autorė tikriausiai negaus už ją nei Nobelio premijos, nei „Nike“ (aš ne apie sportbačius) apdovanojimo, tačiau praskaidrins ne vienos moters (o gal net vyro) nykią egzistenciją. Net tų, kurios teigia, kad tokios knygos ne joms. Niekada nesakyk niekada.