Niekada nesakyk niekada

Prieš mokyklos pabaigą kelios draugės praleido puikų vakarą Šventojo Stepono parke Dubline, mąstydamos apie tai, ką kiekvienai iš jų žada ateitis. Daugelį metų praleidusios kartu, jos, regis, jau tiksliai žino, kas jų laukia. Lėjai, kuri turi auksines rankas virtuvėje, lemta tapti virėja. Robina, kiek tylesnė nei visos draugės, greičiausiai taps buhaltere. Olivija, kiek apvalaina ir labai motiniška, neabejotinai ištekės už mylimojo Piterio ir turės daugybę vaikų, o Amandai likimas lems šlovę. Svajodamos apie ateitį, draugės sutaria, jog jei dėl kažkokios priežasties nustotų bendrauti, jos būtinai susitiks po penkerių metų.

Nors ateitis atrodė tokia aiški, tačiau ne visoms įvykiai klostėsi pagal planą. Robina persikraustė į Niujorką, Olivija  išgyvena ilgą nesėkmių laikotarpį, Lėjai sparčiai artėja trisdešimtas gimtadienis, o ji vis dar nėra tikra dėl savo ateities. Tad tik po septynerių metų, Robinai grįžus namo pasisvečiuoti, draugės gali išspręsti savo problemas ir pasukti savo gyvenimus geresne linkme.

Jei manote, jog šis aprašymas skamba gan miglotai, tai žinokite, jog toks ir buvo mano tikslas. Jei manote, jog šis aprašymas skamba nuobodžiai, tai jūs labai klystate. Nors tai ir dar viena moteriškos literatūros žanro knyga ir daugelis šios istorijos įvykių yra lengvai numanomi, tačiau iš tikrųjų skaitytojas įtraukiamas į šių puikiai pavaizduotų draugių rato kelionę, pilną įdomių ir nelauktų staigmenų. Pasakyti dar ką nors apie siužetą reikštų jį sugadinti, tad viskas, kas man beliko – tai papasakoti apie šio literatūros kūrinio stipriąsias ir silpnąsias vietas.

Knygos struktūra yra tokia, kad skaitytojas skyrius po skyriaus gali sekti skirtingų personažų gyvenimus. Nors pasakojama trečiuoju asmeniu, vis dėlto kai kuriuose skyriuose susitelkiama ties kiekvieno veikėjo mintimis, tuo tarpu kitur pagrindinis dėmesys skiriamas konkretiems santykiams tarp dviejų ar daugiau herojų su visais jų pakilimais bei nuosmukiais. Ir galiausiai visos draugės vėl susijungs į vieną vienetą.

Melisai Hill savo rašymo stiliumi puikiai sekasi perteikti personažus. Man asmeniškai didžiausią įspūdį paliko Robina, tyli ir miela mergina, kenčianti nuo sunkios alergijos žemės riešutams – tai labai įtakoja jos kasdieninį gyvenimą. Nuo pat pradžios iki pabaigos yra itin įdomu sekti, kaip Robina bando susitvarkyti tiek su šia alergija, tiek su kitais dalykais, komplikuojančiais jos gyvenimą. Kitas žavingas personažas yra Olivija. Ji, nepaisant savo rūpestingos ir atlaidžios prigimties, turi vieną didelį trūkumą: ji sunkiai atleidžia sau praeities klaidas. Lėja yra nepakartojama: nors ji prasta vairuotoja, tačiau – nuostabi virėja ir konditerė, ir skaitytojas gali jai linkėti tik laimės. Pagrindinį dėmesį M. Hill sutelkia į šiuos tris personažus, o visiems likusiems skiria labiau antraplanį vaidmenį.
Kalbant apie rašytojos kuriamus personažus, vienas dalykas man labai nepatiko: tai stiprus jos noras sekti stereotipais. Lieknos, patrauklios moterys, kurios, pasak visuomenės, yra būtent tai, ko ieško vyrai, vaizduojamos kaip piktos, klastingos ir savanaudės. Kita  vertus, kai kalba eina apie arčiau žemės esančius bei malonius veikėjus, jie visi turi kokį nors trūkumą, susijusį su išvaizda ar asmenybės bruožais. Galbūt M. Hill stengėsi perteikti tarp moterų įsigalėjusią nuomonę, jog būti lieknai ir žavingai yra būtent tai, ko moterims reikia, tačiau iš tikrųjų skaitytojui yra per daug akivaizdu, jog tai nėra gerai.
Netgi geriau nei perteikti personažus, autorei pavyko realistiškai pavaizduoti žmonių tarpusavio santykius. Ji pasiekė pačias giliausias veikėjų mintis ir pavaizdavo jas taip ryškiai, jog kiekvienas personažas atrodo tikras, kaip ir tikri atrodo jų tarpusavio ryšiai.

Rašymo stilius yra labai priimtinas, tad skaitydami net nepajusite, kaip skrendate per puslapius. Dažnai net nebūtina skaityti kiekvieną žodį, jog perprastumėte situacijos esmę. Tačiau iš anksto jus įspėju: dėl šios priežasties galite pražiopsoti kelias esmines užuominas, parodančias, kur link krypsta istorija.

Knyga vis dėl to turi vieną neigiamą aspektą: tai grynai rožinė istorija, tad jai būdingos visos klišės, kur viltys bei svajonės tampa realybe. Keliose vietose gali būti sunku numanyti, kur link toliau kryps pasakojimas ir kas laukia konkretaus personažo ateityje, vienu atveju pasijaučiau net kiek apgauta. Tačiau protarpiais vis atsidusite ir pagalvosite, kad kažkada kažkur jau tai skaitėte.

512 puslapių apimties knygoje yra 50 skyrių, tad atrodo, jog tikrai galima bus ją atidėti. Tačiau realybėje tai sudėtinga padaryti. Tikriausiai ši knyga netinka skaityti traukinyje, ji labiau skirta atostogų kelionei bei tinginiavimui paplūdimyje, o gal netgi nuobodžiai ir lietingai sekmadienio popietei.

Apibendrinant galiu pasakyti, jog tai jauki, širdį glostanti bei įtraukianti istorija, tobulas pasirinkimas, jei ieškote lengvo skaitinio.