Neregimoji šviesa

Knygoje pasakojamosi dvi nesusijusios istorijos, kurios, kaip vėliau paaiškėja, nuo pat pradžių įtakojo viena kitą. Atskirai paimtos tos istorijos labai jau neromantiškos – karo siaubas, akla mergaitė, septyniolikmetis karys... Ir štai „neregimoji šviesa“ palengva jas labai sentimentaliai supina.

Akla prancūzaitė Mari Lora kartu su tėvu nuo vokiečių antskrydžių iš Paryžiaus pabėga į mažą miestelį Sen Malo. Ten įsitraukia į pasipriešinimo judėjimą. Kita paraleliai pasakojama istorija – apie buvusį našlaitį, dabar 17-metį vokiečių eilinį Pfenigą, paprastutį, kai trys kapeikos (pfenigas – smulki vokiečių moneta).

„Neregimoji šviesa“ – daugiaplanė metafora. Tai ir ta šviesa, kurią „mato“ neregys, ir ta šviesa, kurią skleidžia neregimos radijo bangos, ir ta nematoma gražių tarpusavio ryšių šviesa. Tikiu, kad kiti skaitytojai pamatys ir daugiau neregimos šviesos variacijų šioje knygoje.

Tai, kaip vienoje recenzijoje, giriančioje šią knygą, buvo parašyta – „romanas drąsiai sukomponuotas“, man kelia abejones. Mano versija būtų „drąsiai sukomplikuotas“, nes, norint nepamesti siužetinės linijos, reikia skaityti ne prieš miegą.

Ir dar keista pasirodė, kad autorius, kaip vieną iš epitafijų knygai pasirinko J.Gebelso citatą „Be radijo nebūtume įstengę paimti valdžios ir ja pasinaudoti taip, kaip pasinaudojome“.