
Nieko naujo nei stebėtino čia nepasakysiu – kiekvienas tekstas turi savo taisykles, savo
skaitymo malonumą. Štai šią, jau seniai svečiose šalyse kultinio japonų rašytojo Haruki Murakami knygą galima skaityti įvairiai – tai du romanai vienu viršeliu, tai vienas rišlus tekstas, turintis du pavadinimus, tai du tekstai, sujungti laiko grandine ar einantys lygiagrečiai vienas kito...
Rašytojas siūlo priimti jo žaidimo taisykles – skaityti šiuos du romanus vienu metu, mat, pasak jo paties, tai dvi skirtingos erdvės, dar ką tik atskiros tomis pačiomis durimis, tačiau vieną akimirką staiga susijungiančios skaitytojo akyse. Kaip ir kituose romanuose (pvz.: „Avies medžioklė“, „Prisukamo paukščio kronika“), rašytojas panardina į paslaptingą, visokių keistenybių kupiną pasaulį. Maža to, čia gi tie pasauliai du: vienas – šiuolaikinis Tokijas, su visais poindustrinės visuomenės atributais, kuriame vyksta nuožmi (tačiau veik neįžiūrima) kova dėl informacijos duomenų ir jų valdymo tarp Sistemos ir Fabriko klerkų bei kažin kokių INKiščių, kurių net nesimato, tačiau visada jauti jų šaltą šnopavimą į nugarą tamsiame miesto požemyje. Antras pasaulis – paslaptingas Miestas, Pasaulio galas, apjuostas neįveikiama Siena, kuriame žmonės, netekę savasties, gyvena be šešėlių...
Pamažu besirutuliojant veiksmui tiek vienoje, tiek kitoje stovykloje, imi pastebėti, kad yra dalykų, ženklų, kurie vienokiu ar kitokiu būdu atsikartoja abiejuose pasauliuose ir jų sutapimas jau nebeišvengiamas: „Užverčiau knygą, nurijau paskutinį šlakelį „Jack Daniel‘s“ ir ėmiausi tyrinėti pasaulio, apsupto sienomis, vaizdinį, susiformavusį mano galvoje. Jis iškilo be jokių pastangų, vaizduotės piešiamas regėjimas buvo labai ryškus. Siena – labai aukšta, joje – milžiniški vartai. Mirtina tyla. Aš – anoje sienos pusėje. <...> Iš kažkur, iš sutemos prasmegusios tolumos, atsklinda mane šaukiantis balsas“. (190 p.).
Nors, tiesą sakant, tie pasauliai išties niekada ir nebuvo išsiskyrę. Vienas visada buvo kito dalis. Ir, kaip visada, atvirkščiai...