Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas

Knyga priklauso „Baltų lankų“ serijai „Savaitgalio knygos“. Paklusniai ją perskaičiau, būtent šitokiu būdu. Kaip tik savaitgaliui užpildyti. Keistas įspūdis. Jei įspūdis keistas, tai knyga gal ir neprasta.

Geras išsipurtymas, išsiteliuskavimas dideliame tekste, kuriame maišomi lygiai, horizontai, asmenybės, mitai ir kompiuteriai.

Harukio Murakamio gerbėjai turbūt jį atpažįsta su džiaugsmu, o aš atpažįstu juos: be kokio šimto ar kito knygas kiekvienam savaitgaliui įperkančių literatūros maniakų tai būtų technokratai ir gydytojai, kompiuterininkai ir neurofiziologai. Roko, fantastikos ir detektyvo elementai čia irgi siekia apčiuopti daugmaž hipių ir maištininkų kartos atstovą, šiandien virtusį samdomu darbuotoju, pakankamai uždirbančiu, su kaklaryšiu ir gera roko kolekcija. Tai yra susitupėjusį 1968-ųjų maištautoją. Klerką su išlikusia vaizduote.

Knyga japoniško stiliaus, bet žanrai vakarietiški, inkrustacijos iš „kietosios“ septintojo dešimtmečio muzikos, itališko restorano subtilybių išmanymas, nuolat „įkalamas“ šimtas – ne, ne sakės, o viskio ar burbono; ir kompiuterininko gyvenimas. Viskas parašyta 1985-aisiais, rašyta tarytum užbėgant keliais dešimtmečiais į priekį, taigi tarsi futurologija, bet didžioji dalis to, kas prognozuota, jau yra, tad romanas pasidaro įdomiai ir keistai šiųdieninis, nekvepia nei fantastika, nei pelėsiais. Didžiuoju akiplotu knyga – tai vieno kompiuterininko trijuose asmenyse sklaida trijuose realybės lygmenyse, bet iš tiesų kalbama apie du, kurie paskutiniame knygos taške susieina į vieną. Išėjimo pasaulis – tai mūsų postmodernusis pasaulis (vos nepasakiau – mūsų Tokijas, bet taip po teisybei ir yra). Galime stebėti atpažįstamus vyksmus, korporacijas su savo saugos ir jėgos struktūromis, eliminuojančiomis „pasaulietinės“ valdžios reikalingumą ar buvimą. Viską tvarko, bent jau herojaus lygmeniu, dvi galingos struktūros – Sistema ir Fabrikas, o pats herojus – kalkutekas, asmuo, pasąmonėje pervedantis kompiuterinius duomenis, idant išsaugotų juos po ypatingais neperskaitomais šifrais. Herojus atstovauja Sistemai, kuri dirba, kaip šiandien sakytume, duomenų apsaugos srityje, o jo priešininkai iš esmės yra semantekai, primenantys dabartinius hakerius, kurių produkcija – duomenis vagiančios programos. Yra ir išprotėjęs profesorius genijus, nukopijuotas nuo Frankenšteino, Einšteino ir profesoriaus Moriarčio; yra ir daugiau įdomių standartinių detektyvinės (ir ne vien jos) mitologijos personažų; Alisa iš Stebuklų šalies čia irgi pasirodo kaip Raktas. Yra ir Biblioteka, ir Sapnų biblioteka, kurioje sėdi tik vienas – sapnų skaitytojas, ir Borcheso atoaidžių čia esama, ir Dostojevskio. Vienu žodžiu, viskas įmontuota galingais grybšniais, o visų citavimų centras – tai Miestas, Labirintas, Vienaragiai. Utopija (ak taip, Tomas Moras), kuri, kaip ir visos utopijos, užsiskliaudžia savyje ir negali turėti išorinių santykių, tai yra santykio su aplinka ar tikrove – ta, iš postmodernaus Tokijo.

Tačiau viskas sulydyta, citatos šiek tiek krypsta per orientalinę prizmę, na ir pasakotojas, žinoma, yra Oriento žmogus, kuris detektyvu ir postmodernaus eilinio klerko sąmone išbando literatūrines, mitologines figūras, atgyjančias ir Tokijo metro požemiuose, ir Miesto utopijos vaizduose. Šiaip logiška – jei jau Utopija, tai ir Vienaragiai.

Gražūs tie vienaragiai, švelnūs, silpni ir drauge galingi, bandomis rytais įslenkantys Miestan pro Vartų Sargo atkeliamus vartus. Rupšnojantys, romūs, tikrų tikriausi, išsinešantys Utopijos piliečių savasties likučius. Gražiai jie ten ganosi ir gražiai aprašomi. H. Murakamis įdomiai apsako Vienaragio pavidalą Vakaruose ir Oriente: pasirodo, Vakaruose jie agresyvūs, ir jų ragas čia daug ilgesnis, gal metro ilgio, o Rytuose jie kontempliatyvūs, šventi, švenčiausi iš visų gyvūnų rūšių. Šiaip jau vakarietiški vienaragiai atsiranda Graikijoje, o rytietiškųjų tėvynė yra Kinija. H. Murakamio vienaragiai švelnūs. Bet, matyt, todėl ir depresyvūs.

Yra kažkas perimta iš japoniško ar eurazinio folkloro. Gražus, įdomus ir visiškai nepsichoanalitinis Šešėlio pavidalas: kiekvienas žmogus turi šešėlį, įeidamas į Miestą žmogus turi jį nusirengti, nusimesti, bet, pasirodo, šešėliai irgi yra asmenys ar šeimininkų kopijos, jie saugo atmintį ir savastį. Kol šešėlis nesuyra, t. y. nemiršta, žmogus, nors iš Miesto pasitraukti nebegali, dar netampa visaverčiu Miesto gyventoju. Čia galima rasti sąsajų kad ir su lietuvių tradicija, kur šešėlis yra savarankiškas ir miršta savarankiškai, bet niekada netraukia ilgiau nei metai, iki Kalėdų išnyksta, po to jau žmogaus siela išeina. H. Murakamis tai greičiausiai perima ir iš giliosios eurazinės tradicijos, ir iš Europai žinomų literatūrinių bei Vakarų demonologijai būdingų triukų su šešėliais. „Žmogus be šešėlio“ yra populiarus romantizmo tipažas. Paplitęs demonologijos triukas – jei žmogus neturi šešėlio, tai jis yra Velnias. Beje, japoniškoje H. Murakamio utopijoje šešėliai teišgyvena iki žiemos. Kaip ir Kalėdų slenksčio neperžengia joks lietuvių mirusiojo šešėlis.

Žaidimas tradicijomis H. Murakamio knygoje nėra besaikis citavimas, neturintis prasmės. Jis sukuria atpažinimo atmosferą, per bendrus pasaulio kompiuterininkų ir neurofiziologų rūpesčius leisdamas atpažinti Orientą Vakaruose ir Vakarus Oriente – žiūrint, kur sėdi skaitytojas, kurioje gaublio vietoje.

Bet yra ir universalių dalykų. Kad ir klausimas, ar mokslas tarnauja gėriui, ar blogiui.

Pamišęs profesorius pareiškia, kad blogai, kai mokslas tarnauja ir gėriui, ir blogiui, nes jis vis vien sukelia nevaldomų pasekmių; mokslas yra gerai tik tada, kai jis tarnauja mokslui. Tuo puikiu principu vadovaudamasis, H. Murakamio Frankenšteinas sukelia keliasdešimt katastrofų.

Smalsu stebėti, kaip elgiasi herojus, žinodamas, kad jam šiame pasaulyje belieka praleisti dvidešimt keturias valandas. Japonas viską surežisuoja nuostabiai. Su išmanymu. Ko norėti, charakirio kultūra! Vakarietis išlietų daug daugiau agresijos, o rytietis per paskutines valandas elgiasi kaip rafinuotas epikūrininkas, su išmanymu, ir jam sekasi neprarasti savęs.

Žinoma, tie pavidalai yra žaidimo elementai, nes knygoje svarbiausia pats žaidimas. Vienas žmogus pakibęs tarp kelių galingų mašinerijų, ir tai, kad jis tarnauja vienai, nelabai nuslepiama nuo antrosios, net kyla abejonė, ar kartais Sistemai ir Fabrikui aukščiausiame lygmenyje nevadovaujama iš vieno centro. Žmogus, suprantama, siekia savo tikslų, normalių normaliausių, bet jis įsukamas į pagreitintos evoliucijos eksperimentus, prieš savo valią tampa ir įkaitu, ir gaudomuoju, ir – sakyčiau – besivejančiuoju, bet vis dėlto taip nėra. Herojus yra Oriento žmogus. Jis eina į katakombas, siaubingus požemius, bet į agresiją neatsako antpuoliu; jis randa kitokių išeičių, galų gale atvedančių jį į paties susikurtą amžinybę, tada visi šleifai iš praeities, visi sindikatai, primenantys jakudzų klanus, lieka už nugaros, kaip ir pamišęs dėl mokslo profesorius. 

Vejamo, persekiojamo žmogaus tema šiuo metu vyrauja trileriuose. „Mažas žmogus“ yra dar XX a. pirmojoje pusėje atrasta figūra: žmogus, gniaužiamas sistemos, gaudomas žmogus, pats savaime neturįs prasmės nei reikšmės. Svarbu tai, ką jis netyčia žino ar patiria. Jau nebe trijų muškietininkų laikai, kai kažkas kažką persekiojo dėl to, kad tas buvo svarbus priešas ar slaptas sosto įpėdinis. Sistema nekreipia dėmesio į eilinį žmogų, tik prifarširuooja jį vienokių ar kitokių iliuzijų ir gražiai supakuoja. Sistemai įdomus tik iš konteksto iškritęs žmogus, kuris ima ir įgyja kokią nors ne jai priklausančią savybę, kito matmens daiktą ar ypatybę; sistema nori tai suvirškinti pati, o jeigu nepavyksta – sunaikinti. Žmogus nebėra didis kūrinys, jis tik varžtelis ar sąvaržėlė (daugybė jų mėtosi knygoje, Profesorius dėl jų pakankamai pamišęs, bet, pasirodo, yra dėl ko).

Žmogus vakarietiškajame trileryje bėga ir atsišaudo, o nutaikęs vietą puola blogąjį ir jį užmuša. Rytietis – šio utopinio kompiuterinio detektyvo didvyris – elgiasi kitaip: pasistato savo viduje tvirtovę, kuri yra jėga, pranokstanti bet kokią sistemą, ir ten medituoja vienaragius, sapnus, girias ir sienas. Pasaulyje esantis blogis įveikiamas pereinant į kitus lygmenis, į amžinybę. Ir kai imama žaisti kitu lygmeniu, Sistema ir jos pasaulis išnyksta. Pasaulio Gale.