Naujausių laikų istorija. Vadovėlis pradedantiesiems

Gintaras Grajauskas nėra lengvai identifikuojamas autorius lietuvių literatūroje. Ilgą laiką jo poezija buvo neatpažįstama ar tiesiog nepastebima, sunkiai nusakoma ar palyginama. Tiesą sakant, net jo artimumą vienai ar kitai tradicijai, literatūrinei krypčiai sudėtinga apibrėžti. Tačiau su mūsų literatūroje vis dar vyraujančiu postmodernizmu tam tikri aspektai vis dėlto gali būti ir yra siejami. Postmoderniais šios poezijos bruožais laikyčiau proziškumą, metonimijos vyravimą,kalbėsenos ypatumus, buitinį stilių, imanentiškumą ir t. t... Tačiau ne vien tai randame paskutiniame poeto eilėraščių rinkinyje „Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems“ (2004). Trečiasis šios knygos skyrius yra itin sutelktas apie daiktus, konkrečius technikos išradimus ir pasiekimus. Labai savita poetika, pasaulėžiūros laikysena, subjekto jausenos raiška. Tas daiktavardėjantis (terminas pasiskolintas iš kritiko Vytauto Kubiliaus) šios poezijos (o gal ir poezijos apskritai?) aspektas man ir yra įdomiausias.

Knyga sudaryta iš keleto skyrių (jei norite žinoti tiksliai – tai iš 5), kurių kiekvienas turi epigrafą. Trečiojo skyriaus epigrafas - „Kaip tu ištversi tai, apie ką neturi supratimo?“. Šalia – prierašas, jog tai citata iš Korano, musulmonų šventosios knygos. Skaitant skyrių, ryškėja suvokimas, jog citata paimta kaip ironiška bei pritaikyta mūsų laikams, ir nelabai ką turi tiesiogiai bendro su religija. Tačiau apie tai vėliau. Grįžkime prie pačių tekstų. Daugumos skyriaus eilėraščių pavadinimai tikrai nepoetiški:mikrobangos, sat 1, kineskopas, kas galėtų tilpti į vieną makštį, bulvių tarkavimo mašinėlė ir kt. Toks jausmas, kad atsivertei kokį technikos vadovėlį ar enciklopediją, arba papuolei į technikos ir daiktų karalystę, kur tau aprašomi daiktai, jų savybės ir vartojimo/naudojimo būdas. Kita vertus, čia galima prisiminti knygos pavadinimą: naujausių laikų istorija. Taigi knyga atskleidžia gal ir ironišką, bet autoriaus siekimą supažindinti su šiandienos istorija. Kokia ji Grajausko poezijoje? Visų pirma matome, jog vyrauja šnekamosios intonacijos: matai, mes neturim karaliaus/ mes renkam parlamentą/ kišame tokias korteles į tokį plyšį – eil. „Kas yra mūsų karalius“ arba: šį penktadienį Romoje/ žiniasklaidai buvo pristatyta/ moderniausia garso nepraleidžianti/ klausykla  – eil. „Didesnei iešpaties garbei“ arba: gerbiamieji/ būkite tokie malonūs//susitarkime...– eil. „Homevood Suites, room 741“. Ne tik kad šnekamasis tonas, bet ir visiška proza, pasakojimas apie daiktus. Jei nebūtų sueiliuota, ar galėtume skaityti kaip straipsnį, pasakojimą, istoriją? Nemanau, nes G. Grajausko poezijoje visas buitiškumas, šnekamumas tarnauja kitiems dalykams, o būtent – mažina nuotolį tarp adresato ir adresanto, kuria savotišką, naująjį intymumą. Tam tarnauja ir autoriaus ironija bei lengvas sarkazmas. Be viso to, neįmanoma išsiversti šiame sudaiktėjusiame, daiktų ir vartojimo pasaulyje. Eilėraščių kalbantysis nesijaučia kuo nors aukštesnis ar ypatingesnis nei kiti. Jis lygiai taip pat išgyvena tikrovę, tik pažvelgia į tai per savo ironišką prizmę. Tai išgyvenimui suteikia autentiškumo matmenį. Todėl galime kalbėti apie buities ir būties sutaikymą, o ne supriešinimą, vieną kitame, o ne skirtingose barikadų pusėse.

Ši poezija gali būti perskaitoma kaip savotiška daiktų poetika. Daiktai, beje, čia ne šiaip sau. Pakylama į aukštą šiandienės vartotojų visuomenės lygmenį: ironiškai svarstoma ne tik apie eilinius eilinės buities daiktus (pvz., bulvių tarkavimo mašinėlę, seną krepšį), pasitelkiami ir naujieji technikos amžiaus daiktai bei reiškiniai, pati industrija, arba, Marshallo McLuhano žodžiais tariant – žmogaus tęsiniai: ineskopas, mikrobangos, televizija, internetas, naršyklė, mikroschemos... Ir šia naujieji daiktai vyrauja. Kartais net gali susidaryti įspūdis, kad taip žaidžiama paviršiumi, kalbama iš pažiūros apie visai nerimtus, o tuo labiau poezijai visai netinkamus dalykus, „visai ne apie tai“. Tačiau netrunkama pastebėti, jog čia nėra vien paviršius, kad G. Grajausko eilėraščiai turi savo deimančiukus ir švyti. Pavyzdžiui, eilėraščio „Pratimas laimei prišaukti“ pirmosios eilutės skamba kaip rimtas patarimas svarbiausiam žmogaus gyvenimo tikslui pasiekti – tapti laimingam. Sakoma: dėmiai klausykitės ir siūlomas receptas, kaip to pasiekti. Šypsokitės šuniui, televizoriui, spintai veidrodžiui, atmosferiniams reiškiniams, kirminams, aukštyn žemyn ir t.t... Na, skamba maždaug kaip iš kokios populiarios fengšui arba kaip tapti laimingam knygos, tačiau patikėti galima. Bet pačioj pabaigoj smogiama žemiau juostos ir sugrąžinama į paprasčiausią buvimą: šypsokitės ir gyvenkite, kaip kokie debilai. Bet juk tai ir yra esminė žmogaus pajauta, kartais gan skaudžiai ironiškai išreikštos per santykį ir vaizdijimą apie buitį, techniką liudijimai. Mūsų buities liudijimai. Mūsų daiktų poetika. Taip susitelkiama ties ir visam postmodernizmui būdingu imanentiškumu, transcendencijos atmetimu. Eilėraštis „Mažoji tragedija“:kompotas parūgo// o buvo šventai įsitikinęs/ jog fermentuojasi/ atsisako savojo ego/ bręsta ir tobulėja// (doras naivus/ naminis kompotas)// beliko supilt jį/ unitazan/ toliau tobulėti. Ironiškos eilėraščių pabaigos tarsi įžemina pačius tekstus ir mus, juos beskaitančius.

Kas įdomiausia, skirtingi daiktai bei reiškiniai tarpusavyje nekonfrontuoja, t.y. jie pateikiami tiesiog kaip esantys ar galintys būti šalia, kartu, koegzistuoti. Tai geriausiai iliustruoja eilėraštis „Kas galėtų sutilpti į vieną makštį“:

nu tai žinoma – kalavijas; beigi

jatangas, stiletas, kapoklė kopūstams<...>

keturi przymanovskio tankistai<...>

henrių milerių tuntas mažiausiai

drožtukas, trintukas, trintukė

all colors of benetton

ir kristus mažiukas ir buda

abudu ašigaliai, kinija

AC/DC, albertas einsteinas...

alia įvairiausių daiktų bei dalykų atsiranda ir žmonių, dievų. Jie lygiai tokie pat neišskirtiniai, lygiai vienodi vienas su kitu, o taip pat ir su daiktais. Visi vienodai dideli arba maži. Visi telpantys vienoje makštyje. Viename visame pasaulyje.

Įvairiausių daiktų yra žmogaus buityje. Apsimesti, kad jų nematai, yra kvaila. Nes tu kasdien su jais susiduri, kasdien vartoji ir naudojies. Tik kaip tu tai išgyveni, priimi, apgalvoji jau gali būti savita. Grajausko yra savita. Tas operuojamų daiktų ir dalykų diapazonas yra tikrai platus: nuo šaltų ginklų, papūgų, grėblio, voverės, žirafos, kompoto, unitazo, teletabių iki dievybių, dirvožemio, troškinio, debilų ir žvirblių. Kita vertus, galime galvoti ir apie tai, kad poezijoje paprastai poetizuojami ne daiktai (ypač ne technika, ne internetas...), o jausmai, išgyvenimai. Tačiau postmodernizmui daug kas galima. Ir čia poetas naudojasi teise rašyti apie tai, ką mato: nieko nepagražindamas, nedailindamas ir netranscendentuodamas. Ironiškas santykis ir sarkazmas čia rodo sąmoningumą, autentišką išgyvenimą. Visą tą daiktėjimą ir rašymą apie daiktus galime laikyti kultūros nihilizmo proveržiu. Tačiau, pasak J. Palauskaitės, „šiandien šis nihilizmas nebesidažo niūriomis vagneriškomis, špengleriškomis pasaulio pabaigos spalvomis. Šiandien jis kyla iš skaidrumo – melancholijos ir abejingumo žavesio – ir tam tikru atžvilgiu yra radikalesnis“. Nors šiandienės civilizacijos pašonėj egzistencijos erdvė yra sudaiktėjusi ir susitraukusi iki žmogaus gyvenimą lengvinančių prietaisų, tai netrukdo rašyti. Apie tai, ką matau, išgyvenu, jaučiu, apie santykį.

Ypač ironiškas ir nereikalingumo jausmą išreiškiantis eilėraštis yra „bulvių tarkavimo mašinėlė“. Iš pavadinimo tarsi lauktume kalbos apie ją, tačiau čia daugiau yra pasakoma ne apie ją, o apie elektroninį paštą, ląstelių klonavimą ir kompiuterius televizorius, t.y., daiktus, daug pranašesnius už ją ir reikalingesnius: [bulvių tarkavimo mašinėlė] yra visiškai nenaudinga siunčiant/ eletroninį paštą arba/ klonuojant ląstelę// kur jau ten lygintis/ su kompiuteriais televizoriais/ telefonais automatinėmis skalbyklėmis// ji net nenutuokia, kad pasaulis/ pasikeitė ji apie tai nieko/ nenori girdėti// dūzgia ir tiek... aučiame kalbančiojo artumą tai paprastai bulvių tarkavimo mašinėlei, kuri visai negudrus sutvėrimas/ bet veikia be priekaištų. Subjektas galbūt lygiai toks pat, kaip ir ji – pasikeitusiame pasaulyje vis dar toks pat, tik kad mato tuos pasikeitimus. Todėl gali lyginti. Todėl ir vertina bulvių tarkavimo mašinėlę dėl paprastumo, dėl to, kad ji neklausinėja ar išjungdami mane jūs iš tiesų įsitikinęs jog/ norite mane išjungti? jei taip – paspauskite „taip“.  Pasak R. Kmitos, G. Grajausko „ironiškai žvelgiama į žmogaus mechaninę, iliuzijomis paremtą būtį, apsiribojančią paviršiumi“. Kokia iliuzija yra interneto erdvė, nusakoma eilėraštyje „kas yra interneto centre“. Užsimenama apie įvairius aiškinimus, kad interneto centre tupi voras (tai mistikų požiūris) arba kad internetas yra pasaulio šiukšlynas/ pilnas benamių/ su naršyklėmis. Ir pabaigoje pats didžiausias šių laikų paradoksas – konstatavimas, jog internetas/ yra Niekur. Ir tame niekur mes turime savo adresus. Paradoksali šių laikų žmogaus jausena ir stebėjimas. Toks nuolatinis „balansavimas ant absurdo ir banalybės ribos provokuoja skaitančiojo sąmonę: pabrėžtinai elementarios struktūros, šnekamąja kalba parašytas eilėraštis sąmoningai tušuoja ir kartu ironizuoja romantinę-lyrinę poeto situaciją bei nusako kartos atsitraukimą nuo poezijos kaip elitinio kultūros reiškinio sampratos, nuo tradiciškai suvokiamo poetiškumo apskritai. Šnekamosios kalbos intonacijos atlieka apsauginio barjero funkciją, leidžia autentiškai, be dirbtinio patoso reikštis tekste savo išgyvenimą, santykį, apsaugo subjektą nuo jausmingumo“ (Šeina V. Šnekos poezija. //Poezija – tarp magijos ir kasdienybės// Metai. 2004. Nr.8-9. P.121) – neturiu nieko, ką pridurti prie šios citatos, tiesiog sutinku, visom keturiom sutinku.

Vis apie daiktus, techninius išradimus... Jų pilna visur. Jie egzistuoja kartu su viskuo ir niekuo. Tačiau pats paskutinis pasirinkto skyriaus eilėraštis parodo, kaip žmogui viso to yra per daug, kad pats paprasčiausias gamtos reiškinys yra žymiai arčiau: savo paprastumu, neišsigalvojimu:

kaipgi didingas yra tavo kineskopas

kaipgi didingos yra tavo kalėdinės nuolaidos

kaipgi didingos yra tavo mikroschemos

kaipgi didingi yra skraidantys eifelio bokštai

kaipgi, didingi

žinai, jau lendi man

per gerklę

einu pažiūrėt

kaip ten žvirbliai

kuičiasi kelio dulkėse.

Stebėtinai paprasta G. Grajausko leksika, tikroviška, todėl „nebelieka prasmės dangstytis gražiu tekstu – tai būtų dar viena iliuzija. Įtikinamumą reikia pasiekti visų pirma tikro (gyvenimiško) užgriebimu. Ir pats eilėraščių rašymas būtų iliuzija bei absurdas, jei juo [visgi – įterpta JL] nebūtų bandoma ieškoti gyvenimiškųjų atramų“ (Kmita R. Gražiai sau būti (Poetinis G. Grajausko pasaulis)// Metai., 2002. Nr.1. P.96-97). Toks paprastumas, ir gal net būtų galima sakyti neišdidumas, nesusireikšminimas prieš kasdieniškiausius ir banaliausius dalykus, pasak M. Kvietkausko, gali būti vertinamas „kaip postomoderniosios savivokos bruožas“. G. Grajausko tekstuose pamatome, jog nebesvarbu, iš kur ateina poezija, iš ko ji semiasi: ar iš popkultūros, ar iš filosofijos, visa tinka, gali kartu koegzistuoti viename eilėraštyje, viename pasaulyje Tai išlaisvinantis mąstymas ir savita poetinės kalbos strategija.

Čia galima prisiminti ir V. Rubavičiaus pastebėjimus apie technologinių procesų santykį su postmodernizmu ir kūryba. Autorius yra rašęs, jog „Vakarų technologijos sukuria tokias visuomenės struktūras, kuriose individas tampa priklausomas nuo technologijų; jo įsivaizdavimas, kad jis tebėra kuriančioji ir valdančioji jėga, tik maskuoja jo priklausomybę nuo jam visai nesuvokiamų jėgų. Technologijos procesai sukuria vartojimo struktūrą, kurioje veikia totalitarinės ideologijos atitikmuo - vartojimo ideologija. Ji priverčia individą geisti technologijų sukuriamų objektų, individas tampa technologinių manipuliacijų objektu, kitaip sakant, yra nubūtinamas“. V. Rubavičius tvirtina, kad tik gilinimasis į technikos esmę leidžia žmogui išryškinti savo santykį su ja, įžvelgti techniškojo pasaulio struktūrą. Tokie pastebėjimai dar 1995 metais visiškai tinka 2004 metų G. Grajausko poezijos subjekto santykiui su pasauliu nusakyti.

G. Grajauską būtų galima nusakyti kaip poetą, žiūrintį į daiktus ir jaučiantį ironišką santykį su jais, jų dalyvavimu bei tikrove, skverbimusi būtin. Daiktų paviršiais bėgama, slystama, kai kur pateikiant kandžią pastabą ar ironišką žvilgsnį, išreiškiant savo autentišką santykį. Taip susidėliojamas pasaulis: jis pilnas daiktų, žmonių, netgi tuštumos: š nesakau, kad nieko nėra/ (kaip kad sako tamsybininkai)// yra begalinė daugybė// taškelių (eil. „Kineskopas“).

G. Grajauskas savo naujausiuose eilėraščiuose vedžioja skaitytoją po pasaulį ir dalija patarimus. Pasirinktame trečiajame skyriuje tie patarimai susiję su daiktais. Naujausiais technikos išradimais ir reiškiniais. Iki G. Grajausko kažin, ar kas rašė taip ir apie tai. Autoriaus kuriamas naujasis intymumas, naujoji daiktų poetika atveria autentišką santykį su mus supančia tikrove. Subjektas savitai išgyvena vartotojiškoje visuomenėje esančius privalumus ir patogumus. Ironiškas ir sarkastiškas santykis neleidžia pastebėjimams ir išgyvenimams subanalėti, kuria pačių tekstų žaidybiškumą. Nepastebėti tos ironijos neįmanoma (pvz.; visai galimas daiktas/ jog iešpats dievas yra/ mikrobangos// ir kepa mums kiaušinienę – eil. „iešpats dievas“ arba: garso nepraleidžianti klausykla!/ ir tai dar ne viskas/ jau baigiame projektuoti/ garso nepraleidžiančią sakyklą// štai taip paprastai ir išnyks/ žemėj nuodėmės­ – eil. „Didesnei iešpaties garbei“ ir kt.). Ji autentiška, ji grajauskiška. Tai yra poezija, na ir kas, kad „pretenduoja į kiauro šaukšto, skirto virtiniams graibyti poetiką“ (Peluritytė A. Baltas triušis juodoj skrybėlėj//Poezija – tarp magijos ir kasdienybės// Metai. 2004. Nr.8-9. P.118)

Tokia poezija veikia skaitytoją „sugyvinto ir paslaptį teigiančio pasaulio magija“ (Peluritytė A.) G. Grajausko poetinis pasaulis yra autentiškai daiktiškai poetiškas ir įdomus.