Naujas Šaltasis karas: Kremliaus keliama grėsmė Rusijai ir Vakarams

Kiekvienas literatūros kūrinys yra minties ir jausmo, idėjos ir jos meninės išraiškos sintezė. Būtent todėl grožinėje literatūroje taip dažnai naudojamos specialios vaizdinės ir emocinės išraiškos priemonės: metaforos, įasmeninimai, emocinė leksika, kalbos figūros ir pan. Literatūros kūrinyje autorius visada itin linksta meniškai perdėti, kontrastingai gretinti, lyginti ir hiperbolizuoti.

Rašytojas Edwardas Lucasas – tikras meninių palyginimų, antinomijų ir hiperbolių virtuozas. Hiperbolizuoto kontrasto principu pagrįsta visa knyga – pradedant specialiai parašyta pratarme Lietuvos skaitytojams, baigiant padėkomis ir atsiprašymais. Gėris ir Blogis, Vakarai ir Rytai, Amerika ir Rusija, Rojus ir Pragaras – tai kontrastingi autoriaus literatūrinės savimonės poliai, į kuriuos remiasi visas publicistinio romano veiksmas, tikrais faktais pagrįsta nežabota rašytojo fantazija ir išmonė. Net pačiose menkiausiose smulkmenose E. Lucasas įžvelgia metafizinį lygmenį – biblinę Gėrio ir Blogio priešpriešą. Pavyzdžiui, knygos pradžioje jis prisimena Lietuvoje praleistus metus: „Gyvenimas buvo sunkus (nors vietiniams, negalėjusiems apsipirkinėti valiutinėse parduotuvėse ar kas vakarą vakarieniauti, kaip mes, „Stikliuose“, jis buvo kur kas sunkesnis). Savo vonioje įsirengėme „boilerį“, kurį naudojome, kai nebūdavo karšto vandens, ir džiūgavome atsidarius „Neste“ degalinei, kur – Dieve aukščiausias! – buvo kapučiną pardavinėjusi kavinė!“ (p. 12) Tokių meninių paradoksų (gyvenimas sunkus, nes tenka apsipirkinėti „valiutinėse“ ir vakarieniauti „Stikliuose“) ir Jėzaus vertų netikėtų literatūrinių metaforų (Dievo pažinimo džiaugsmas degalinėje) romane itin gausu. Ir tai yra gerai, nes parodo didžiulį šio pradedančio rašytojo kūrybinį potencialą.

Vis dėlto autoriaus kuriama literatūra yra ne tiek žodžio, kiek idėjų menas. Natūralu, kad jis negali prilygti poetams, todėl siekia apibendrinto visumos vaizdo, reziumuoja ir paryškina jam svarbiausias idėjas. Svarbiausia kūrinio idėja išreikšta ganėtinai paprastai ir genialiai: „Idėjų kovos laukas gali būti net svarbesnis nei karinis pajėgumas“ (p. 180). Autorius platoniškai skelbia idėjos triumfą prieš žemiškus, kūniškus dalykus ir taip atsistoja į vieną gretą su žymiausiais žmonijos mąstytojais. Dar daugiau – jis šlovina rašytoją kaip „kontrastų kūrėją“, o idėjų kūrybą ir sklaidą prilygina pasaulio kūrimo misijai. Tokį pasaulio kūrimo ir pertvarkymo gebėjimą E. Lucasas vadina „minkštąja galia“, kuriai nė iš tolo neprilygsta jo holivudinio bendrapavardžio sugalvoti antgamtiški džedajų sugebėjimai.

Kas gi ta „minkštoji galia“? Autorius pateikia išsamią ir logišką formuluotę: „NATO laimėjo praėjusį Šaltąjį karą iš dalies todėl, kad galėjo išleisti daugiau pinigų nei Kremlius, ir todėl, kad planinė ekonomika ir vienpartinė valstybė iš esmės buvo pasmerktos žlugti. Tačiau kitas veiksnys – ir žvelgiant retrospektyviai gal net svarbesnis – buvo vadinamoji „minkštoji galia“. Kontrasto tarp „kapitalistinės stovyklos“ klestėjimo ir laisvės bei atsilikimo ir represijų „socialistinėje stovykloje“ išryškinimas pamažu tirpino totalitarinius klijus, kuriais buvo suklijuota Sovietų imperija. [...] Žlugus komunizmui šis procesas nesustojo: po 1989 metų ta pati „minkštoji galia“ įtvirtino Vakarų pergalę. Diktatūros atsisakiusios Rytų Europos tautos netrukus nutarė norinčios euroatlantizmo“ (p. 180). Taigi Vakarų rojaus triumfo prieš Rytų pragarą priežastis – „kontrasto tarp kapitalizmo ir socializmo išryškinimas“, o ne ekonominė ar karinė kapitalizmo galia. Mintis greitesnė už kulką, žodis stipresnis už šautuvą. Valio rašytojams!

Taigi rašytojas E. Lucasas, šioje knygoje demonstruodamas brandžias kūrybiškumo galias, kartais pasiekia ir neįsivaizduojamas rašytojo išmonės aukštumas. Autorius įrodo, kad NATO plėtra Rytų kryptimi didina naujų NATO šalių gamybą, skatina paslaugas ir aukštąsias technologijas. Kūrėjas išgalvoja naujus kapitalizmą apibūdinančius terminus ir teigia, kad rusiškasis kapitalizmas skiriasi nuo amerikietiškojo, nes yra „autoritarinis, ksenofobiškas ir iškreiptas“. Galų gale, kaip tikras žodžio meistras, jis taip laisvai varijuoja literatūrinės išraiškos priemonėmis, kad tas pats žodis tame pačiame tekste įgyja visiškai priešingas reikšmes: „Pinigai yra didžiausia Rusijos jėga, o mūsų – didžiausia silpnybė.“ Žodžiu, ši knyga duoda daug peno apmąstymams ir polemikai. Tai tikras politinės fantazijos etalonas.


    Aiškinamasis terminų žodynėlis:
    rašytojas – korporacinės spaudos žurnalistas
    idėja, „minkštoji galia“, kūryba – ideologija
    „Naujasis Šaltasis karas“ – iš makartizmo laikų užsilikęs tipinis antikomunistinis paskvilis