Narnijos kronikos. Liūtas, Ragana ir drabužių spinta

Airių rašytojas C. S. Lewisas vaikams skirtą knygą „Narnijos kronikos: liūtas, burtininkė ir drabužių spinta“ išleido 1950-aisiais metais. Per šešeris metus buvo išleistos kitos penkios šios serijos knygos. Iš pradžių gana nepalankiai kritikų priimtos, vėliau jos sulaukė didelio populiarumo visame pasaulyje ir tapo vaikų literatūros klasika. Iš viso parduota daugiau nei 100 milijonų Narnijos serijos knygų. Jau knygyno lentynoje „Narnijos kronikos: liūtas, burtininkė ir drabužių spinta“ atkreips jūsų dėmesį ne tik savo išskirtiniu pavadinimu, bet ir neeilinio grožio viršeliu, kurio tiesiog neįmanoma nepastebėti.

Dar vaikystėje man teko skaityti kitas C.S. Lewiso knygas ir jau žinojau, kokį didį talentą turi šis rašytojas, todėl neatsispyriau nusipirkti ir šią knygą. Kadangi ši knyga yra išleista po Antrojo Pasaulinio karo, joje atsispindi tų laikų problemos. Be tėvų likę keturi vaikai – du berniukai ir dvi mergaitės, yra išsiunčiami į savo dėdės namus. Namas yra neišpasakyto didumo, labai senas, tačiau jame nėra nieko, kas galėtų pradžiuginti vaikus, o ir dėdės padėjėja neleidžia jų į daugumą kambarių.

Tačiau vaikai yra vaikai – jie bet kur susigalvos linksmybių. Neeilinis namo dydis pasufleruoja jiems tinkamiausią žaidimą – slėpynes. Žaidimo metu viena iš mergaičių netyčia atranda kambarį – visiškai tuščią, jame stovėjo tik sena, vieniša spinta. Nusprendusi, kad tai puiki vieta pasislėpti, ji atidaro spintą ir joje pamato daug kailinių. Išgirdusi brolio žingsnius, pasislepia giliau... ir nukrenta ant šalto sniego.

Tokiu būdu, visai to nesitikėdama, ji papuola į nuostabųjį Narnijos pasaulį. Ten gyvena mitiniai gyvūnai ir kalbantys žvėreliai. Į šį nepaprastą pasaulį veda sena drabužių spinta, iš kažkada keistam Profesoriui priklausiusio kaimo namo. Jau šimtą metų Narniją valdo blogi kerai, o jos gyventojai gyvena nuolat jausdami baimę. Tačiau Narnijoje sklando legendos, kad ateis tokie laikai, kai šioje šalyje pasirodys Ievos ir Adomo vaikai: du berniukai ir dvi mergaitės, jie išgelbės jos gyventojus nuo piktosios burtininkės kerų.

Sugrįžusi namo, mažoji Ana trykšta noru pasidalinti savo patyrimais su broliais ir seserimi, tačiau niekas nepatiki jos žodžiais – nors Narnijos pasaulyje ji buvo dvi dienas, jos pasaulyje nepraėjo nė minutės. Ana, norėdama įrodyti, jog sako tiesą, nuveda brolius prie spintos, tačiau durys į Narnijos pasaulį šį kartą buvo uždarytos.

Bet pasaka nebūtų pasaka, jei nebūtų atsitikę taip, kad visi keturi vaikai patektų į tą paslaptingąją vietą, apie kurią taip atkakliai kalbėjo Ana. Būtent tada vaikai sužino ir esantys legendiniai Ievos ir Adomo vaikai, galintys išgelbėti Narnijos gyventojus nuo piktosios burtininkės kėslų. Tačiau jiems reikės iškęsti daug išbandymų – draugų netekčių, brolio išdavystę.

Nors „Narnijos kronikos“ ir buvo rašomos kaip pasaka vaikams, šiuo metu visame pasaulyje bet kokio amžiaus skaitytojai džiaugiasi galimybe atrasti ir pasinerti į taip puikiai C.S. Lewiso aprašytąją Narnijos šalį ir užgniaužus kvapą skaityti apie keturių vaikų nuotykius. Manau ne vienas bus nustebintas puikia rašytojo fantazija ir gebėjimu perteikti žodžiais neišsakomus jausmus. Nėra tokio žmogaus, kuris būtų per senas pasinerti į Narnijos pasaulį.