
„Narcizas ir Auksaburnis“ – tai nuostabus Hermano Hesės romanas, pasakojantis istoriją apie du vyrus, gyvenančius absoliučiai skirtingus gyvenimus.
Auksaburnis yra smalsi ir nuolat ieškanti siela.Narcizas, tuo tarpu, yra intelektualus, uždaras ir nuolankus žmogus. Su Narcizo pagalba Auksaburnis išmoksta pripažinti savo anksčiau užgniaužtą vaikystę bei priimti savo asmenybę (kaip klajoklį ir meilužį). Pažindamas save, jis taip pat atranda ir savo motiną, taip tik dar labiau pasinerdamas į klajoklišką gyvenimą ir sielos paieškas. Per savo motinos atminimą Auksaburnis gali prisipažinti sau esąs gilių jausmų menininkas, o ne mąstytojas. Kita vertus, Narcizas save laiko pastaruoju.
Nors Narcizas ir padeda Auksaburniui suvokti savo vaikystę ir prisiminti motiną, tačiau jis „neatneša“ Narcizui lauktų vaisių. Jis tiesiog klajoja ieškodamas jos, nuolat tame kelyje nusidėdamas. Tiesa, jis išmoksta skulptūros ir piešimo meno, tačiau apleidžia šias veiklas taip pat lengvai, kaip ir savo meilužes. Galiausiai Auksaburnis grįžta pas Narcizą, gulintį mirties patale. Auksaburnis užduoda jam esminį klausimą:
„Bet kaip gi atėjus laikui tu numirsi, Narcizai, juk tu neturėjai motinos? Be jos žmogus negali mylėti. Be motinos žmogus negali mirti.“
Esu tikra, jog Auksaburnio žodžių nereikia suprasti tiesiogiai. Jis turi omeny ne tai, kad Narcizas neturi motinos. Manau, jis bado pasakyti, jog Narcizas nejaučia aistros. Jei niekam, visiškai niekam nejauti aistros, negali pasakyti, kad iš tikrųjų gyveni. Narcizas buvo mąstytojas, tačiau, rodos, jis niekam nieko nejautė. Taigi, jei jis niekada iš tikrųjų negyveno, kaip jis iš tikrųjų gali numirti?
Mano manymu, tai itin svarbi ir aktuali tema. Nors mes nežinome, kuris iš jų – Narcizas ar Auksaburnis – gyveno „teisingą“ gyvenimą, vis dėlto žinome, jog iš jų abiejų galime kažko pasimokyti. Taip pat žinome, jog kiekviename iš mūsų slypi aistra.
Šis romanas parodo mums, kaip svarbu yra sekti ta aistra, tuo pačiu išlaikant savo gyvenime pusiausvyrą. Negalime būti tokie, kaip Auksaburnis – klajoti be tikslo, nejausdami jokios atsakomybės ar prieraišumo. Taip pat negalime gyventi kaip Narcizas, būdami visiškai atitolę nuo emocinių kontaktų su kitais žmonėmis bei savo pačių jausmais.
Šiame romane Hermanas Hesė parodo mums, kaip iš tikrųjų yra svarbu sekti savo aistromis, tuo pačiu jis pavaizduoja ir galimas nesubalansuoto gyvenimo pasekmes.