Naivus. Super

Žinojau, kad ši knyga bus mano mėgstamiausia vien perskaičiusi pavadinimą – Naivus. Super. Taikliai ir „su cinkeliu“ apibūdinta viskas, apie ką rašoma knygoje.

Tai antrą kartą pasitvirtino, kai skaitydama pirmus puslapius įsivaizdavau, jog rašoma apie vaiką, ir buvau šokiruota, kai aptikau ganėtinai brandų vyro amžių. Tai vienas iš knygos žavesio paslapčių - nebijoma vaikiškumo, vietomis sąmoningai siekiama patekti į vaiko pasaulį, jis retkarčiais geriau žino, kaip išsikapanoti iš krizės. Todėl pagrindinis veikėjas susiranda draugą, kuris žaidžia smėlio dėžėje ir važinėja dviračiu.

Skaitytojas susiduria su keliais neįprastais dalykais, kurie prikausto dėmesį iki pat pabaigos:

1. Naivusis stilius. Dailėje jis dar vadinamas primityviuoju. Autorius apie sudėtingus dalykus stengiasi kalbėti paprastai, taip sukurdamas stebėtinai realų pagrindinio veikėjo charakterį.

2. Pagrindinis veikėjas. Apie tokią įdomią asmenybę dar neteko skaityti nė vienoje knygoje. Sunkiais gyvenimo etapais nejučia pradedi iš jo mokytis.

3. Sąrašai. Begalės jų. Nuo to, ką tiksliai reikia rasti parduotuvėje iki dalykų, kurie džiugina... Taip ši knyga moko optimistiškumo - kai liūdna, visuomet čiumpu popieriaus, pieštuką ir darau sąrašus. Akimirkai atitrūkstu nuo visko, kaip tada, kai skaičiau Naivus. Super. Pastebėjau, kad dauguma, kuriems į rankas daviau šią knygą, elgiasi taip pat.

Pasimetęs veikėjas griebiasi įvairiausių „gelbėjimosi ratų“ savo krizės jūroje. Sudarinėja sąrašus, ieško merginos, susirašinėja su draugu, bet tada nutinka kai kas ypatingo - jis randa knygą, kuri apverčia viską aukštyn kojomis:

„Iš esmės man nusispjaut į erdvę, bet laikas kelia problemų.“

Patraukliai kalbama apie reliatyvumo teoriją, net jei mokykloje nekentėte fizikos, bent akimirkai pajusite jai simpatiją.

Nepaprasta knyga, verta žodžio Super.