Nada

Perskaičiusi aprašymą ketvirtame viršelyje, pamaniau, kad teks „žiaumoti“ eilinę Pelenės istoriją, nors ir labai estetiškai apipavidalintą. Džiaugiuosi, kad apsirikau: 1944 m. jaunos debiutantės parašytas romanas –­ stebėtinai nesenamadiškas. Tiesa, jis gal ir nesužavės ispanų (ir ispaniškai kalbančių šalių) literatūrinės tradicijos žinovų, tačiau gali būti geras šios tradicijos pavyzdys su ja dar nesusipažinusiems lietuvių skaitytojams.

Veikėja atrodo tarsi autorės „alter ego“: jauna mergina, pasižyminti stebėtinai tvirtu charakteriu, padedančiu naujoje aplinkoje ir stebėti aplinkinius, ir išlikti savimi. O aplinkiniai nepėsti: dievobaiminga tetulė, „trenktas“, bet labai talentingas dėdė, griežtos moralės sergėtoja senelė ir nuolat aistringai santykius besiaiškinanti porelė kartu gyvena nedideliame bute Barselonos centre. Atmosfera nuolat įtempta, visi labai rimti, reikalauja paklusnumo, namuose vyrauja gotikinis niūrumas. Jaunuolė, pasiryžusi studijuoti meną, turi ištverti ištisus metus šioje „Adamsų šeimynėlėje“, kurios tikrus veidus dengia puritoniško padorumo kaukės. Ji tampa „atpirkimo ožiu“, kuriam visi pasakojasi slapčiausius išgyvenimus, tikėdamiesi paramos ir užtarimo, visur seka vieni kitus.

Tačiau ryžtinga, nepriklausoma Andrėja randa laiko ir jėgų ne tik visiems jiems išklausyti, bet ir mokytis, klaidžioti senamiesčio gatvėmis, bendrauti su naujais draugais. Jie tarsi nužengė iš B.Bertolucci’o filmo „Svajotojai“: kritikuoja buržuazinę visuomenę ir kartu rezga romantiškas intrigas. Painiausia iš šių intrigų baigiasi tragiškai, nes į ją įsivėlęs menininkas, o menininko siela čia lyginama su kiaulide (p. 278).

Knyga patraukia nuoširdžiu, šiltu pasakojimo tonu, ironiškomis pastabomis.

Vaizdingi, bet nesentimentalūs miesto vaizdai – itin tapybiški, teksto stilius atrodo puošnus ir kartu skoningas. Nors kai kam šeimos portretas galbūt primins komunalinį butą, kuriame arba isteriškai rėkiama, arba karštligiškai šnabždama, tačiau patrauks mergaitiškai smalsus ir kartu analitiškas veikėjos balsas. Jis neleidžia istorijai peraugti į meksikietišką serialą ar pavirsti saldumynu, skirtu poniutėms mėgautis prie kavos. Meilės čia esama, tačiau ne per daug: „Myliu tave ne daugiau nei skerdyklon vedamą kiaulę“ (p. 219). Tiesa, tokia knyga vargu ar galėtų atsirasti kitur nei Ispanijoje. Bet tiesa ir tai, kad Lietuvoje ji išleista toli gražu ne vien dėl to, kad yra išversta į daugybę pasaulio kalbų.