Miegančių drugelių tvirtovė

Jurga Ivanauskaitė, antrojo novelių rinkinio pavadinimu suformulavusi retorinį ir egzistencinį klausimą „Kaip užsiauginti baimę“, per dvidešimt metų (pirmoji knyga – novelių rinkinys Pakalnučių metai, 1985) prisijaukino, užsiaugino nemažą skaitytojų auditoriją, nuoširdžiai laukiančią naujų autorės knygų. Taip nuoširdžiai, kad jiems visiškai nesvarbu, kaip parašyta knyga. Svarbu, kad jos autorė yra J. Ivanauskaitė. Be abejonės, nuolat budi ir tie, kurie dažnai yra analitiškesni, atsargesni (nes nepuola kiekvienam kūriniui klijuoti etikečių „Geriausia geriausio rašytojo knyga“), tačiau ir piktesni, kartais net – pagiežingi. Tie, kuriuos nuolat erzina nepelnytai išgarsinta ir išgarsėjusi bei vis dar garsinama rašytoja (suprask, paviršutiniškos literatūros „kūrėja“), turinti net du kozirius: euroromano paslaptį, skleidžiamą intuicijos, nuojautų lygmeniu, ir neišsenkantį egzotikos bagažą, iš kurio traukiamomis universalijomis autorė it koks Satja Sai Baba demokratiškoje ir postmodernioje kultūroje gali spekuliuoti nebaudžiama ir nekvestionuojama. Rytai J. Ivanauskaitės kūryboje tokių kritikų suvokiami kaip popsas (tikriausiai skaitėte Onos Dundinaitienės aistringą manifestą Šiaurės Atėnuose, kur svarstoma apie geriausios 2005 m. knygos rinkimus: Ivanauskaitė – bulvarinio „popso“ rašeiva!; orientalistinio „supermarketo“ pardavėja!). Bandant žvelgti nešališkai – kaip tam tikra inercija, monotonija, „tos pačios schemos tiražavimas“ (anot Audingos Peluritytės) ir... ištikimybė savo pasaulėžiūrai, suteikiančiai prieglobstį pačiai rašytojai ir jos veikėjams.
    Per tą laiką, kol buvo kurpiamas šis tekstas, skirtas trumpai įvertinti naujausią J. Ivanauskaitės romaną Miegančių drugelių tvirtovė, rašytoja tapo Nacionalinės premijos laureate („Už atvirumą pasauliui bei jo kultūrinei įvairovei knygoje Tibeto mandala bei kintančių vertybių pojūtį romanuose“ – šios formuluotės sąlygas J. Ivanauskaitė „išpildo“, vadinasi premija jai suteikta pelnytai), o naujasis romanas sulaukė bent keleto rimtesnių, nors gana angažuotų vertinimų (Jūratės Baranovos Literatūroje ir mene, A. Peluritytės Nemune) ir apžvalginio pobūdžio Giedrės Kazlauskaitės recenzijos Šiaurės Atėnuose. Pastaroji daro įspūdį sąžiningumu – kalbama ir šmaikštaujama apie konkretų tekstą, o ne apie jį galbūt maitinusias požemines filosofijos upes, apie galimas paraleles ir panašiai. J. Ivanauskaitės knygų erdvės paslankios, tarsi guminės. Labai norint, temas ir stilius galima pritempti ir iki Holivudo, ir iki Martino Heideggerio... Taigi: tarp šių kompetentingų vertinimų, paties naujojo romano (kaip objekto) ir dar neverbalizuotų (tačiau jau ant liežuvio galo žodžių pavidalu gulinčių) minčių sprausis šis tekstas.
    Nors apie ką knygoje rašoma, tikrai nėra svarbiausias vertės kriterijus, skaitytojas dažnai klausia būtent to: „Apie ką knyga?“ Ketvirtajame knygos viršelyje pati rašytoja aiškina paprastai: „Romane susipina trys siužetinės linijos: prekyba moterimis, amžiaus vidurio krizė ir Apokalipsė“. Vis dėlto nėra lengva trumpai atpasakoti turinį knygos, kurioje pinasi visokiausių TV laidų (tokių kaip „Atleisk“, „Srovės“, „TV pagalba“, „Paskutinė kryžkelė“ ir t. t.) siužetinės nuotrupos. Įvykių, nutikimų ir likiminių perversijų tiek daug, kad užtektų netrumpam lietuviškam serialui. Daug lengviau apibrėžti bendrąsias J. Ivanauskaitės kūrybos tendencijas nei esmingai aprašyti šį romaną. A. Peluritytė recenzijoje „Pasaulis ir jo pabaiga be pabaigos pagal Jurgą Ivanauskaitę“ pasitraukia į „brandesne metafizinių klausimų migla“ apsigaubusio romano gelmes, interpretuoja abstrakčiąsias gyvenimo ir mirties kategorijas, paaiškinimų bei atramų atrasdama „puikioje Tibeto religijos bei papročių studijoje“ Tibeto mandala ir taip praplėsdama mintijimo apie romaną kontekstą. Na, o J. Baranova – puiki interpretatorė, įžvalgi filosofė ir aktyvi nacionalinės literatūros skaitytoja bei vertintoja – išnaudoja savo filosofines patirtis, kontekstus, pavardes ir gebėjimą ardyti knygos mezginį nuo bet kurios vietos. Pramaišiui susukto kamuolio centre – J. Ivanauskaitė, paskui ją rikiuojasi M. Heideggeris, Jeanas Paulis Sartre’as, Arvydas Šliogeris, Sylvia Plath ir kiti, o „siūlo uodegėlė“ veda prie minties, „kad pagaliau filosofinį romaną parašė ir moteris“. Prašom šiose eilutėse neįžvelgti ironijos – tik įtarimą, kad solidūs kontekstai, pernelyg akademiškas santykis su gana populiariai parašytu romanu, išankstinis angažavimasis paslepia patį kūrinį, jo savitumą, trūkumus ir kitus dalykus.
    „Miegančių drugelių tvirtovė“ – tai daugybe krypčių išsišakojanti metafora. Ji lengvai „iššifruojama“, pakankamai akivaizdi, tiksli ir vykusi, todėl nereikalauja ją „suprimityvinančių“ interpretacijų. Ir vis dėlto... Remiantis drugelio metamorfoze nuo kiaušinėlio iki spalvingo vabzdžio, jau Antikoje įsitvirtino drugelio kaip sielos atitikmens simbolis. Krikščioniškoje simbolikoje drugeliui suteikiama dvejopa prasmė – prisikėlimas bei nemirtingumas ir kartu laikinas grožis (tuštybė, beprasmybė). Psichoanalitikai drugelį vadina išsilaisvinimo ir naujos pradžios simboliu. „Drugeliai“ – ir romano moterys prostitutės (dar kitaip liaudyje vadinamos „peteliškėmis“). Pagrindinė knygos veikėja Monika – irgi „drugelis“, daugiau nei dvidešimt metų snaudęs vyro pašonėje. Pagaliau „miegančių drugelių tvirtovė“ – silpnų moterų („trapių vabzdžių“) kolonija, vasarnamis, į kurį Monika persikrausto su visa „netašyta“ prostitučių palyda po to, kai rimtai susipyksta su vyru. Visa tai, kas išvardyta, vis dėlto tėra nedidelė talpios metaforos turinio dalis.
    J. Ivanauskaitės romanas, kaip jau girdime, „pasmerktas populiarumui“. Taip yra dėl aktualios dienraštinės tematikos: aprašomas žingsnis į šalį nuo normalaus, padoraus gyvenimo į paribius, kurie priklauso suteneriams, prievartautojams ir prostitutėms – gyvenimo atmatoms, praradusioms pasitikėjimą ir tikėjimą bet kokia kitokia egzistavimo forma. Dėl socialinei darbuotojai būdingos pozicijos. Dėl neseniai pasaulį sudrebinusių kataklizmų aprašymų (cunamis, nuplovęs „rojaus“ pakrantę; uraganai Ervinas, Katrina; popiežiaus mirtis; Taizé įkūrėjo Tėvo Rožė nužudymas ir t. t.). Be to, filosofiniai, religiniai, gamtos apmąstymai, būdingi J. Ivanauskaitės kūrybai, sutelkiami į vieną vietą – romaną. O dienoraštinio teksto konstravimo principas – paraliteratūros žanras tapo mėgstamu linkusių išsipasakoti, atsiverti, bet nenorinčių gyventi pagal autoriaus sugalvotą „išankstinį planą“, personažų literatūrinės saviraiškos žanru.
    Pagrindinė knygos veikėja Monika – vyro išlaikoma keturias dešimtis peržengusi moteris, kuriai nuolat kartojasi TAI (t. y. depresija) – rašo dienoraštį. Iš jo skaitytojas sužino, kad Monika turi dukrą, studijuojančią Mančesterio universitete, ir vyrą Liną – turtingą plastinės chirurgijos specialistą, kuris daugiau laiko praleidžia operacinėje ar komandiruotėse nei su žmona. Monika (o, likimo ironija!) bando pataisyti sielas (kaip kad jos vyras koreguoja kūnus), nors sielose likę randai neišnyksta, neužgyja ir atsiveria vis iš naujo...
    Gudresnis skaitytojas netrunka perprasti, kad kalbos ir literatūros mokslus krimtusi Monika gyvena gana uždarą, „mechanišką“ gyvenimą (turtingo vyro išlaikoma žmona, ištisas dienas leidžianti namuose su dviem retriveriais ar prekybos centruose, vasarą – darže ir sode). Todėl jai stinga elementarios gyvenimiškos nuovokos, patirties; todėl ir mąsto ji gana teoriškai ir išskirtinai „literatūriškai“, nes (nors) daug skaito:

net pagalvoju, kad po skrodimo patanatomai mano gyslose ras sustingusius žodžius, plaučiai bus užkimšti sąvokų nuosėdomis, skrandis ir žarnynas pripildyti prarytų romanų, kepenys ir inkstai užnuodyti laikraštiena ir moterų žurnalų tekstais, o smegenys gūšis sukempėjusios nuo internetinės rašliavos. (P. 81)

    Romane plakamas įvairios stilistikos kokteilis. Į literatūrinių „vingrybių“ kupiną tekstą įstringa žurnalistiniam tyrimui būdingi „inkliuzai“: oficialūs enciklopediniai aprašinėjimai, statistika. Rašytoja mėgina „prisijaukinti“ nusiklausytąjį gatvės žargoną, tačiau barokiškai ornamentuotame, metaforomis išpuoštame spalvingo teksto audinyje žioji nepažinto (neatpažįstamo), negyvybingo slengo skylės. Į veikėjų lūpas spraudžiami keiksmažodžiai ir slengas nesustiprina individualumo efekto, tai greičiau nuoroda, kokiai socialinei grupei veikėjas priklauso.
    Paskiri epizodai (nors tai atleidžiama dienoraščiui, bet reikalaujama iš romano) stokoja vidinio ryšio, o katalikiškos „reminiscencijos“, Rytų filosofijos ir religijos teiginiai yra gerokai stipresni ir savarankiškesni nei juos „išgimdanti“ Monika, kuri, anot G. Kazlauskaitės, atstovauja „žurnalinio diskurso ugdomoms moterims“.
    Teksto „vagina“ (jeigu bandysime kartoti romano stilistiką) stengiasi įtraukti į save kiek įmanoma daugiau ir įvairesnių „penių“: socialinių klausimų, pozicijų, išeičių; asmeninės laisvės ir priklausomybės variantų; egzistencinių kazusų bei likiminių perversijų. Neatsitiktinai A. Peluritytė ir J. Baranova savo tekstuose plėtoja būtent mirties, gyvenimo, meilės temas – jos tokios ryškios, taip atkakliai ir įkyriai eksponuojamos, aiškinamos, jog ilgainiui ima nieko nebereikšti. Tiksliau tariant – nebejaudina. Atima norą apmąstyti.
    J. Baranova Moniką vertina kaip „laisvą ir autonomišką žmogų“, pajėgų „keisti meilės kryptį“, stiprų ir susikaupusį, nereikalaujantį pagalbos ir užuojautos, „įžiebiantį įsivaizduojamą diskusiją tarp Heideggerio ir Sartre’o“. Veikėja pagal „išmokto bejėgiškumo teoriją“ pati save priskiria „šunų kankinių grupei“ (p. 87), o stiprybę ir nepriklausomybę įgyja mainais už pastangas gelbėti buvusių prostitučių gyvenimus. Žinoma, iš pradžių ji nieku gyvu nenori pripažinti, kad šitaip bando užpildyti gyvenime vis labiau atsiveriančią tuštumą, bet artėjant finalui jau sugeba pažvelgti į save:

Juk jei ką ir išgelbėjau nuo pražūties, tai save pačią. [...] išsivadavau nuo pasmerkimo sueikvoti gyvenimą nė karto nerizikavusi praslysti realybės paviršimi, net nepanirusi į gelmę, kurioje tarp pasakiškai gražių, tačiau nuodingų koralų plaukioja piranijos, rajos ir žuvys-pjūklai. (P. 439)

    Rūpinimasis merginomis, abipusė priklausomybė ir žinojimas, kad „esi reikalinga“, Monikos gyvenimui suteikia tam tikrą prasmę („Aš netgi pamiršau svarbiausius, anksčiau kiauras mano dienas ir naktis užėmusius darbus: registruoti Pasaulio pabaigos ženklus, šniukštinėti tarsi pėdsekys naujus senatvės pėdtakius ant savojo kūno ir veido, fiksuoti mirties baimės priepuolių balus pagal Monikos skalę“; p.135), leidžia bent kelioms akimirkoms išnerti iš niekio, kuriame ji tūnojo visą amžinybę, ir suteikia galimybę diagnozuoti: „Naktis, bet tuoj pradės švisti“ (p. 439). Matyt, bent trumpam pasitrauks Mirtis ir atsiras Gyvenimas.
    Romanas tarsi prieštarauja visuomenėje klestinčiam stereotipui, jog dėl prostitucijos kaltos (jeigu kaltos) tik pačios prostitutės. Šios opios socialinės problemos pavidalus rašytoja atskleidžia pristatydama merginas, skirtingas ne tik amžiumi, išvaizda, likimais, bet ir prostitucijos pasaulio hierarchijoje užimama nevienoda padėtimi. Eglė – fleitininkė, griežtai auklėtas vėlyvas pedagogų šeimos vaikas, prostitucijai ją pardavė ir sadomazochistinio sekso įrankiu pavertė jos skubotai „įsimylėtas“ Vladas. Jaunutė, protiškai suluošinta (protiškai neįgali?) Kristina, įsimylėjusi Jėzų ir jo vardu pavadinusi meškutį, pasmerkta klaidžioti iliuziniame fantazijų pasaulyje, kuriame realizuojasi visi jos megalomaniški troškimai. Nepraustaburnė Gitana – „beveik šventoji“, „moteris, peržengusi paskutinę cinizmo ribą“ – yra racionali lošėja, kur buvusi, kur nebuvusi, vis grįžtanti prie „seniausios pasaulyje profesijos“. Prostitucijos elitui atstovauja rafinuoto grožio „glotniai“ mąstanti Bronė-Emanuelė – tokia meksikietiškos „muilo operos“ herojė, „kurios neįtikėtinos lemties peripetijas seki per šimtus serijų, bet taip ir nepaaiškėja, koks žmogus slepiasi už tantališkų kančių, medėjiškų aistrų bei limonadinių džiaugsmo protrūkių“ (p. 387).
    Beje, panašiai apibūdintinas ir visas romanas. Šiek tiek prasklaidytas knygoje nuolat tvyrantis Apokaliptinis rūkas leidžia pamatyti „serialų“ pobūdžio prozos teksto griaučius: sapnų ir vardų (Vanga; Dezdemona-Demoniukė; Bronė, pasivadinusi Emanuele; Eldoradas, Monikos vadinamas „muitininku Zachiejumi“; Nojus) simbolika, katastrofų fonas, asmeninės dramos ir nuojautos, „iš dangaus“ numetamos situacijos, rodos, turinčios skatinti veikėjus aktyviai veiklai, aktyviam mąstymui, netampa vertingu patirties turiniu, veikiau – formaliomis prielaidomis ir galimybėmis tolesnei siužeto raidai.
    Romano puslapiuose nestinga fiziologijos ir patologijos, demonstratyvių (matytų, girdėtų, afišuotų per TV laidas ir socialines reklamas) prievartos scenų, turinčių (?) sukelti gailestį ir paakinančių savotiškai „malonų“, kinematografiškai absurdiško siaubo šiurpuliuką – paveikų ir „eterinį“ (nes greitai išsisklaidantį). Skaitytojui paliekama teisė spręsti dilemas, kur prasideda prievarta ir išnaudojimas, kas yra duota prigimties, o kas „eina“ prieš ją. Nors socialinio teisingumo (tebūnie – humanizmo) priesakas „atsigręžti į mažutėlius“ sklinda net iš vaiko lūpų – Dezdemona, paklausta, kodėl nežaidžia su Barbe, atsako: „Grauztukai – didesni vargsai. Man jų labiau gaila“ (p. 322). Monikos asmenyje tai bunda, tai vėl miršta „didaktas-formalistas“, tačiau akivaizdu, kad rašytoja „sergsti“ skaitytoją nuo kategoriško ir vienaplanio pasaulio suvokimo bei vertinimo, todėl ir intriguoja, ir apgaudinėja, ir... išduoda, nes vizualius moterų paveikslus mėgina pristatyti kaip pilnakraujes veikėjas, bet joms išties stinga vidinės motyvacijos veikti ir būti romano pasaulyje. Nes begalybėje siužetinių posūkių pradingsta tai kūrinio, tai veikėjo mąstymo logika. Nes J. Ivanauskaitė atsisako rašyti „cveigiškai“, t. y. taupiai, kondensuotai ir motyvuotai. O galėtų...