Metro 2033

Post–apokaliptinė mokslinė fikcija, kurią sukūrė rusas Dmitry Glukhovsky, „Metro 2033“ – knyga ne visiems. Tai į aiškią auditoriją besitaikantis kūrinys, skirtas moderniojo amžiaus piliečiams leipstantiems nuo aistringos minties apie tai, kaip žlugsta (netolimas) futuristinis pasaulis. Ir iš tiesų: dabartinė literatūros rinka galėtų pasiūlyti keletą įmanomų mūsų pražūties scenarijų, pradedant nuo religinio fono, kuris reikliai nušluotų nusidėjelius, taigi, supraskite – mus, nuo žemės, sustojant ties antgamtiniais reiškiniais, tokiais kaip vaikštantys negyvėliai kabinantys į mūsų atlapus pūvančiomis galūnėmis, ir galiausiai variantas kiek artimesnis širdžiai – radiacija, kaip rezultatas pasaulinio karo, kuris pasitelkia į savo naudą branduolinius ir biologinius ginklus. Žemė nebetinkama gyventi. Iš pradžių – dėl neįprastų tvarinių žudikiškomis intencijomis, vėliau – dėl neįmanomų sąlygų gyventi. Neįmanoma gyventi, žinoma, žmogui, Homo sapiens. Visi kiti reiškiniai – gyvūnai ir augalai – palikti likimo valiai paviršiuje prisitaiko. Adaptuojasi. Mutuoja. Saulė, kuri žudo, oras, kuris nuodija, jiems tik malonus pasičirškenimas šviesoje ir kasdienis įkvėpimas. Kokio velnio žmonės dar apskritai gyvi? Mano argumentas: tam, kad pamalonintų skaitytojus košmariškoje „Metro 2033“ aplinkoje.

„Jie nuogi, padengti juoda, blizgia oda, milžiniškomis akimis ir burnomis tarsi giliomis įpjovomis.
...Jie ritmiškai žingsniuoja priekin link įtvirtinimų, link mirties su nerūpestingu laisvumu, be jokių dvejonių, arčiau ir arčiau.
...Trys, penki, aštuoni žvėrys.
...Ir pirmasis iš jų staiga atmeta savo galvą ir išleidžia kauksmą tarsi requiem“.

Sveiki atvykę į (tiesiogine to žodžio prasme) paniurusį ir slegiantį Metro pasaulį. Žmonės išguiti iš paviršiaus glaudžiasi nuolatinėje metro požemių tamsoje. Vienintelės jiems pažįstamos šviesos – kur ne kur apšviestos stotys ir ryškiai raudonas, pavojų skelbiantis apšvietimas. Apokalipsė? Galit ramiai numoti ranka: ji jau praėjo. Ir jūs jau ją praleidote. 2013 metais įvykęs branduolinis karas privertė didžiąją dalį Maskvos gyventojų persikelti gyventi į požemines metro stotis. Neilgai trukus žmonės pavertė požemius savo namais. Kiekviena stotis turėjo savitą valdžią, savitus gyventojus ir, svarbiausia, savitą ideologiją – politinis aspektas lydi šią novelę iki pat pabaigos. Neviltis, tamsa ir darvinistiškas survivalizmo instinktas privertė žmones griebtis seno gero komunizmo ir fašizmo – protagonistas Artiomas kaip tik pakliūva į pastarųjų nagus Ketvirtajame Reiche, o po to dar sugeba užlipti ant kulnų neaiškaus kulto religiniams misionieriams. Kartais beskaitant šią knygą atrodo, jog Glukhovsky pasinaudojo ją tam, kad išsakytų savo nuomones apie kiekvieno plauko ideologiją. Kokio velnio tiek daug gilių filosofijų ir politinių akistatų, jei visa ko esmė – išgyventi? Mano argumentas: karas, iš esmės, niekada nepraeina – yra tik pertrauka, skirta pasiruošti naujam karui, ir iš tiesų: žmonės pakeitė savo žaidimų aikštelę, jie visi atsidūrė, lyg ir, toje pačioje beviltiškoje situacijoje, tačiau net ir tuomet jie nepadeda vienas kitam, o atvirkščiai, duria kits kitam į nugaras toje pačioje supelyjusioje tamsoje, ir kas gali būti gražiau nei kraujosrūva pagrįsta tikėjimu ir filosofija? Rodos, jog būtent šiais, galbūt patetiškais, galbūt didingais – kaip pažiūrėsi – pasiteisinimais žmonės išlieka žmonėmis.

Artiomas praveda mus pro įmantrų metro labirintą. Žmonės, kuriuos jis sutinka, turi dažną tendenciją keliauti miriop, ir kartais tai verčia skaitytoją pamąstyti, jog visa Metro populiacija liktų dėkinga jei Artiomas tiesiog būtų pasilikęs namie. Kiekvienas tunelis turi savitą melodiją ir efektą praeiviems, tačiau, grubiai apibendrinant, visi jie – keliantys šiurpą ir galintys išvesti iš proto net visko mačiusius stoiškus vyrus. Viena gražiausių novelės vietų: Artiomas su keleta kitų jį į kelionę lydėjusių vyrų ant milžiniško traukinio, dainuojantys, plėšiantys visa gerkle kažkokią rusišką karą manifestuojančią dainą vien tam, kad išvengtų neaiškaus, protą kaustančio tvarinio, teršiančio mintis, kaip vėliau pasirodo, iki pat mirties. Stotys skiriasi ne tik ideologijomis, tačiau ir savo verslu bei turtais – vienos, tokios kaip Byelorusskaya, kvapą gniaužiančios tiek išvaizda, tiek žmonių geru gyvenimu; kitos – ne tokios sėkmingos, ir žmonės, laikantys žiurkių smegenis delikatesu ir pardavinėjantys savo pačių vaikus – ne retas reiškinys. Kokio velnio visa ši kraupi Odisėja vyksta? Knygos argumentas: Artiomas – šioks toks neaiškus, charakterio stokojantis išrinktasis, kuriam pavesta atlikti tai, ko jis nė pats gerai nesupranta, ir ieškoti dalykų, kurių nežino nei jis, nei tie, kurie jam tai paliepia. Siužetas ištemptas, skaitytojas blaškomas nuo pagrindinės siužetinės linijos prie dialogų ir įvykių kurie, rodos, neturi absoliučiai nieko bendra; filosofinės ir politinės diskusijos, nepaisant to, kad jos pakankamai įdomios, lengvai susipainioja ir nugrimsta tokiame pat sumišime, kokį kelia ir Metro labirintai; kai kurie personažai rodosi turintys kur kas stipresnį įspūdį nei mus lydintis protagonistas.

„Velniop tavo evoliuciją. Tegu kitos rūšys palaukia savo eilės. Aš ne ėriukas vedamas į skerdyklą. Kapituoliuok ir eik velniop su savo tobulesniais ir geriau adaptavusiais sutvėrimais – užleisk jiems savo vietą istorijoje! Jei jauti, kad kovojai tiek, kiek gali, tuomet eik ir dezertyruok, aš tavęs neteisiu. Tačiau nebandyk gąsdinti manęs. Ir nebandyk temptis manęs kartu su savimi į skerdyklą“.

Tačiau būtent todėl šią knygą aš laikau pagrinde atmosferiška: Glukhovsky meistriškai apibūdina tamsą, purvą, baimę ir visos novelės metu sugeba išlaikyti aukštą klaustrofobišką gaidą. Ši novelė taipogi, galbūt kai kuriems skaitytojams tai pasirodytų paradoksalu, yra graži: graži tame, kad jauni žmonės nežino, kas yra dangaus skliautas, žvaigždės, saulė ar mėnulis, kas yra natūrali šviesa, nes jie gimė ir užaugo nuolatinėje prietemoje; jie gerai nesigaudo žmonijos istorijoje, protagonistas painioja Leniną su Stalinu užsitraukdamas rūsčius revoliucionierių žvilgsnius, tačiau šie tuo pat metu atsileidžia, kuomet išgirsta klausimą: „koks gyvenimas buvo ten? kur gyvenote? kas tas moskvičius? “; jie nematė aukštų ir didingų pastatų ir kuomet jie iš tiesų pakyla į paviršių atlikti savo paskirtų užduočių, jiems griežtai uždrausta žvelgti į Kremliaus bokštų raudonasias žvaigždes, nes jos užburia; jie brangina ir sudievina knygas, nes tai – didžiausias turtas. Tai vienintelis palikimas gyvenimo paviršiuje. Apie žmones, kaip mes, kuriems dangaus mėlynumas įprastą dieną toli gražu net nėra įdomiausias reiškinys, ką jau kalbėti apie žvaigždes, mes jas retai skaičiuojame, retai šaukiame, kad jos krenta (vadinasi, – kažkas miršta), ir per retai duodame tiems šviesos kamuoliams po vardą.

„Mes net nežinome, ką dabar reiškia gyvenimas, kas jis, ir koks jo vardas. Palikite mus vienus be knygų ir mes išsyk pasimesime savo pačių sumišime. Mes nežinosime prie ko prisijungti, į ką kabintis, ką mylėti ir ko nekęsti, ką gerbti ir ką niekinti“. (F. Dostojevskis, „Užrašai iš pogrindžio“, 1864)

Kokio velnio skaityti šią novelę? Nepaisant išdėstytų nepriteklių (greičiau: perteklių), jos nuotaika ir filosofiniai dialogai, determinizmo versus laisvos valios, seno (gyvenimas paviršiuje) versus naujo (gyvenimas Metro požemiuose) ir Homo sapiens versus Homo novus tematikų frikcijos suintriguotų ne vieną sci–fi ir postapokaliptinių siužetų mėgėją. Mano argumentas: nuo pat pirmųjų graikų tragedijų mes mylime tas, kurios yra arčiausiai mūsų, – jas taip nuodėmingai gera skaityti žinant jų potencialą realybėje ir artumą, kuris kartu ir slapčia kankina ir tenkina. „Metro 2033“ šiuo atžvilgiu – tiesiai į taikinį.

„Ir tada, po penkių minučių tylos, senis veik negirdimai ištarė, labiau sau nei Artiomui: „Dieve, kokį nuostabų pasaulį mes sužlugdėme...“