Metai Provanse

Knygyne ieškojau linksmo ir lengvo skaitalo – knygos, tinkamos kelionei traukiniu namo. Perskaičiusi pirmuosius šios knygos puslapius, iškart buvau sujaudinta ir nusprendžiau ją įsigyti. Nenusivyliau.

„Metai Provanse“ yra Peterio Mayle‘io autobiografija, pasakojanti apie jo pirmuosius Provanse praleistus metus, persikrausčius iš Anglijos. Sutvarkius visus biurokratinius reikalus, P. Mayle, jo žmona ir du šunys galiausiai persikraustė į savo naujuosius namus Provanse, pietų Prancūzijos regione, ir tikėjosi be jokių problemų prisitaikyti prie naujos aplinkos. Tačiau gyvenimas kupinas netikėtumų, juolab, kad šeima persikraustė sausio mėnesį, o tai yra pats žiemos vidurys, be to, jie greit suprato, kad ribota prancūzų kalba, kurios jie mokėsi Anglijoje, nėra labai naudinga – kalba, kuria kalbama Paryžiuje labai skiriasi nuo tos, kuria kalbama Provanse. Taip pat atvykėliai greitai sužino, kad rekonstruoti jų namą taip, kaip jie norėtų, yra daug sunkiau nei jie tikėjosi. Štai taip ir prasideda kupinas įvykių naujasis jų gyvenimas Provanse.

P. Mayle tikrai puikiai atkuria Provanso minipasaulį. Tai regionas, dažnai apibūdinamas kaip įspūdingas, kupinas kvapą gniaužančių vaizdų, žaliuojančių kalnų, vynuogių plantacijų ir supančių medžių. Provansas yra parodomas tarsi rojus (ypač lyginant su Anglija). Nepaisant nuostabių apylinkių, Provanso orai yra gana permainingi. Čia galima pajusti ir vėjo žvarbumą, ir sniegą, ir saulės šilumą. P. Mayle nevengia apie juos pajuokauti savo knygoje.

Vienas įdomiausių dalykų, aprašytų P. Mayle, yra Provanso žmonių įpročiai. Vietiniai gyventojai apibūdinami kaip pakankamai atsipalaidavę ir išraiškingi, taip pat turintys labai unikalų humoro jausmą, mėgstantys linksmybes bei nuolat norintys bendrauti su visais aplinkiniais žmonėmis.

Gyvendama Provanse, šeima sutinka nemažai spalvingų personažų, kurie yra pristatomi knygoje. Kaimynas Faustin atrodo suinteresuotas padėti kaip galima geriau išnaudoti galinį namų kiemą ir jo platybes. Taip pat pristatomas Menicucci, kuris pradžioje yra šeimos santechnikas, o galiausiai tampa visų galų meistru, įskaitant centrinio šildymo įvedimą bei skruzdžių išvarymą iš elektros skaitiklių. Dar vienas įdomus personažas – tai Massot, senyvas vyras, gyvenantis miške, už P. Mayle rezidencijos. Jis apibūdinamas kaip bambeklis, siekiantis privatumo savo miško teritorijoje. Niekas labiau neliūdina Massot kaip užsienio turistai, ypač vokiečiai, kurie kėsinasi į jo asmeninę erdvę, ir niekas nedžiugina jo labiau nei istorijų, kuriose miršta kokia nors būtybė, pasakojimas.

Skaitant knygą, tampa aišku, kad Provanse vyro gyvenime yra vienas svarbus aspektas, kuris yra netgi reikšmingesnis nei darbas. Tai valgymas ir gėrimas. P. Mayle'io kulinariniai atradimai pasakojami labai detaliai ir maniera, kuria aprašoma prancūzų virtuvė, priverčia varvinti seilę ir gurgti pilvą. Knygoje aprašomas ne vien tik maisto skonis, bet taip pat ir ekonominiai aspektai, tokie kaip triufelių, vyno, alyvuogių aliejaus, grybų rinkos ir finansinės jų galimybės.

Nors P. Mayle su šeima pamažu pritampa prie Provanso gyvenimo, tačiau iš knygos tampa aišku, kad jie niekada pilnai taip ir neįsitvirtina provansietiškoje gyvenimo schemoje. Būdami vienintelė anglų pora, gyvenanti Provanse, jie supranta, kad yra tik atvykėliai gana uždaroje bendruomenėje. Tačiau tuo pat metu jie savęs nelaiko užsieniečiais, nes gyvena kaip ir visi kiti provansiečiai. Taigi, nėra nei vietiniai, nei svetimšaliai. Jie nepriklauso nei vienai iš šių grupių.

P. Mayle rašymo stilius yra labai lyriškas, naudojama metaforiška kalba, kuri lengvai liejasi puslapis po puslapio. Rašytojo tekstas vienu metu yra negailestingai tiesus ir tuo pačiu juokingas. Rašytojo humoro jausmas atsispindi visoje knygoje, o juokingiausios būna tos vietos, kuriose jis apibūdina įvairius personažus ir įvykius. Perskaičiusi knygą pasijutau taip, lyg pati būčiau buvusi Provanse kartu su juo.

„Metai Provanse“ yra nuostabi Peterio Mayle'io pirmų metų Provanse gyvenimo kronika ir ją skaitydama aš mėgavausi kiekvienu jos puslapiu. Taigi rekomenduoju ją perskaityti visiems...bent jau vieną kartą gyvenime.