Mergaitė, kurios bijojo Dievas

Skaityti pjesių rinkinį – daug sunkesnė užduotis, nei girdėti aktorius ar dramaturgą viešai skaitant tas pjeses. Vis dėlto, kalbant apie poeto ir eseisto G.Grajausko pirmą pjesių knygą, šis pasakymas negalioja: nors ir lengvai skaitomas, šis rinkinys nėra „lengvas skaitalas“, kurio bodisi literatūrologai. Tačiau jo pjesių negalima priskirti ir prie vos pastebimai moralizuojančių, labai literatūriškų grožinių tekstų, kuriuos uoliai kuria dauguma šiuolaikinių lietuvių dramaturgų, varydami į neviltį teatro kritikus.

Nors pjesių autorius – visų pirma poetas, jam pavyksta išvengti visų tų atsibodusių štampų, kuriais noriai seka rašantys, kad aplinkiniai iškart patikėtų, jog jie tikrai poetai. Jo tekstai – kartu ir „giliai kapstantys“ pamąstymai, ir postmoderniški žaidimai („Komiksas, arba Žmogus su geležiniu dančiu“), kartais primena madingo rusų dramaturgo J.Griškoveco išpopuliarintus „paprasto vaikino“ monologus („Lietuviai“), o kartais –­ tiesiog pasityčiojimas iš tradicinių didaktiškai poetiškų giminės istorijų („Mergaitė, kurios bijojo Dievas“). Atrodo, jo gvildenamos temos suteikia nemažai progų moralizuoti – tautinio identiteto paieškos, šalies istorijos prieštaringumai, modernizacijos pasekmės kartos, kuri buvo mokoma idealizmo ir humanizmo, atstovams, beprotiškas pasaulio veržimasis į eilinio piliečio sąmonę per televizijos ekraną ir kitos šiuolaikinės civilizacijos krečiamos „kiaulystės“, neduodančios ramybės intelektualams ir poetams.

Tačiau G.Grajausko mintys tautiniais klausimais skiriasi nuo kito madingo dramaturgo M.Ivaškevičiaus kūrinių: jo pjesėse nesuprasi, kas kuo manipuliuoja –­­ autorius personažais ar jie jo mintimis. Tai liūdnai juokingas farsas, kurio veikėjai kažkuo panašūs į gyvo klasiko J.Erlicko mėgstamus piliečius, – jie patys nustemba, jei jiems išsprūsta gražus sakinys: „Guliu sau tuose kiparisuose, žiūriu į žvaigždėtą dangų virš manęs ir rūkau. Įtraukiu dūmą – ir jaučiu savyje kategorinį imperatyvą. Išpučiu –­ ir nebejaučiu“ (p. 13). Saikingai impulsyvūs, saikingai sąmojingi – tiek, kad neerzina ir „nešokdina“ intelekto, –­ šie žmogeliai tarsi tikrai nužengė iš komiksų, kur indėnai tiek pat sukrėsti gyvenimo absurdiškumo, kiek ir išprotėjusi lietuvių provincijos mergelė („Rezervatas“). Nors aplinkiniams atrodo, kad ji išprotėjo tiesiog „nuo gero gyvenimo“…