Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Maras

Maras Erdvė – Orano miestas Algerijoje. Laikas – XX a. 4-asis dešimtmetis. Ko gero, tai ir viskas, ką iš pirmo žvilgsnio galima tiksliai ir neabejojant pasakyti apie šį romaną. Galima mėginti trumpai nusakyti ir siužetą – dėl prasidėjusio maro miestas uždaromas, bet epidemijai praėjus viskas stoja į savas vėžes – tačiau, nors toks apibūdinimas ir teisingas, ramybėje nepalieka jausmas, kad kai kas esminga liko nutylėta.

Pagrindinių veikėjų romane vienusyk ir daug, ir nė vieno. Gydytojas Bernaras Rijė, žurnalistas Ramberas, dvasininkas tėvas Panlu, merijos darbuotojas Granas, savanorių komandas buriantis Taru, žirnius skaičiuojantis astmininkas, keistuolis Kotaras... Kurie iš jų svarbiausi? Sunku pasakyti. Stengdamasis mąstyti logiškai, rinktumeisi Rijė – jo lūpomis pasakojama miestą užklupusios negandos istorija – tačiau asmeninis jo gyvenimas, tegu susiklostąs tragiškai, taipogi pasilieka nuošaly. Skirtinguose epizoduose išryškėja vis kito veikėjo gyvenimo istorija, keistenybės ir asmeninis santykis su maro epidemija: vieniems ji tampa kasdienio gyvenimo ašimi, kitiems – dar viena pokalbių tema, tretiems, kad ir kaip bebūtų netikėta – teigiamu gyvenimo posūkiu.

Maras, kaip reiškinys, romane aprašomas netikėtai neryškiai. Žinoma, miestelėnai miršta, kasdien skelbiamos ataskaitos, kiek gyvybių liga nusinešė šiandien, steigiamos laikinosios ligoninės, bet specifinių maro baisybių autorius per daug nemini, ir nors pažiūrėti tai – bjauri, pūlingais gumbais, kuriuos reikia prapjauti, pasižyminti liga, skaitytojui pasibjaurėti galimybių palyginti nedaug. Būtent dėl tokio konkretaus nesėkmės tipo neišryškinimo ir tik jos miestiečių gyvenimui padarytos įtakos akcentavimo galima mėginti spėti, jog išties autorius marą pasitelkia kaip metaforą kitokiems miesto patiriamiems sunkumams įprasminti. Tokius spėjimus patvirtina ir romano recenzijos: ne vienoje aiškinama, jog po „maro“ kauke kūrinyje slepiama prancūzų rezistencija Antrojo pasaulinio karo metu.

Įdomu tai, jog kitur pavyko aptikti užuominų, jog romano veiksme gali būti įprasminti politiniai ir socialiniai sunkumai, nulemti prancūzų okupacijos XIX a. pabaigoje. Galimybė laisvai interpretuoti kūrinį ir pritaikyti jį įvairiems laikmečiams ir kontekstams liudija neblėstantį jo aktualumą. Vaizduotė kone automatiškai iškelia prisiminimus apie lietuvių tremties istoriją: dažno asmeniškai patirtas išskyrimas su mylimaisiais aiškiai pasirodo ir „Mare“, tarp artimų žmonių stojus karantino sienai.

Vis dėlto aptikus istorines šio romano kūrimo aplinkybes ir perskaičius keletą detalesnių šios analogijos aiškinimų (pvz., Čikagos literatūros ir fotografijos centro recenzento Džeimso Petuso esė „The story in a nutshell / The argument for it being a classic“ ), dažnas (tarp jų ir aš), ko gero, ims gailėtis prieš paimdamas į rankas romaną nesukaupęs deramų istorinių žinių ir dėl to tinkamai nesuvokęs konteksto. Deja, išsamių recenzijų neperskaitę kūrinio stengiamės privengti – jose gali būti atskleidžiamos svarbios kūrinio siužeto detalės, kurių išankstinis žinojimas sumenkintų skaitymo malonumą – todėl kūrinį galime suvokti visiškai ne taip, kaip derėtų. Tikiu, jog istorikas arba Antrojo pasaulinio karo siaubą tiesiogiai išgyvenęs skaitytojas romano metaforas išgliaudytų it riešutus, tačiau jaunesniems skaitytojams jos gali sukelti sunkumų. Galbūt dėl to šiandien A. Kamiu romanas, nors laikomas klasikiniu, nėra populiarus ir geidžiamas jaunimo skaitinys: paviršutiniškai, neįsigilinat į paslėptąsias prasmes, perskaitytas romanas įspūdžio nepalieka ir neskatina rekomenduoti jo bendraamžiams. „Maras užėjo – maras praėjo: būta istorijos,“ – galėtų liūdnai svarstyti su istorija „susipykęs“ jaunuolis, mano bendramintis.

Nuo pat vidurinės mokyklos laikų daugelis A. Kamiu prisimename pirmiausia kaip absurdo teorijos kūrėją. Absurdo nestinga ir šiame romane: miestą krečia keisti, nepaaiškinami įvykiai, prieš kuriuos žmogus – bejėgis. Absurdiška stengtis numatyti ir suplanuoti ateitį, nes likimo vingiai – nenuspėjami: štai daktaro Rijė žmona, išvažiuodama gydytis, žada vyrui – „pradėsim kitaip gyventi “, bet suspausta ligos gniaužtų užgęsta, nepasiekusi namų. Išvykti iš Orano ir patekti pas savo mylimąją visomis išgalėmis stengęsis Ramberas, vos pasitaikius tikrai galimybei išnešti sveiką kailį iš maro apimto miesto, staiga nutaria pasilikti jame ir pluša savanorių pajėgose iki pat epidemijos pabaigos. Pirmasis idėją suburti savanorių pajėgas iškėlęs Taru nesuskaičiuojamas valandas dirba prie užkrečiama liga sergančių pacientų lovų, tačiau epidemijai ėmus trauktis iš miesto, tampa paskutiniąja jo auka. Absurdu persmelkti ir kasdieniai veikėjų įpročiai (senis, kasdien ateinantis apspjauti kačių; astmininkas, skaičiuojantis laiką žirniais; romaną parašyti trokštantis vyriškis, metų metais tobulinantis pirmąjį sakinį ir niekaip negalintis pasistūmėti tolėliau ir t.t.) Tam tikra prasme absurdiškiausias čia – medikų darbas – nuolatinė kova su mirtimi, kurią galima kiek pavėlinti ar valandėlei numalšinti simptomus, tačiau nugalėti neįmanoma, ir gydytojui kiekvieną dieną tenka iš naujo susitaikyti su pralaimėjimu. Vis dėlto negalima nepastebėti tarp eilučių tūnančio optimizmo: nei daktaras, nei kitų profesijų atstovai nenuleidžia rankų net žinodami, kad tobulybės nepasieks, jie kantriai dirba, aukodami miestui visas jėgas.

Trumpai tariant, pirmasis įspūdis apie romaną – „kamiškas“: metaforiškas, filosofinis kūrinys, kuriam deramai suprasti privalomas tam tikras išankstinis pasirengimas. Nei veiksmu, nei įspūdingais herojais sužavėti autorius neketina, o absurdas žiurkės akelėmis dėbčioja iš už kiekvieno kampo.

***

Lietuvių tauta turi patarlę „draugą nelaimėje pažinsi“. Daugelyje kalbų esama panašių priežodžių, įspėjančių, jog nesėkmės akivaizdoje atsiskleidžia tikrieji žmonių veidai. Galima teigti, jog būtent šiuo aspektu A. Kamiu „Maras“ ir yra filosofinis: Oraną užklupus epidemijai, visu gražumu išryškėja gyventojų vertybės, prioritetai ir pasaulėžiūros.

***

„Taigi pirmas mano atneštas dalykas mūsų bendrapiliečiams buvo tremtis. “ Idant epidemija nepasklistų, miestas uždaromas: iš jo nevalia išvykti, o išvykusiems nebėra galimybės sugrįžti. Dėl tokio valdžios sprendimo lieka išskirtos šeimos, poros, bičiuliai, o laikinai į miestą atvykusiems (Ramberui, Taru) nebėra kelio atgal. Draudžiama netgi susirašinėti laiškais, bijant ant popieriaus galinčių išlikti mikrobų, vienintelė išliekant galimybė – telegrama, kurios simbolių skaičius griežtai ribojamas, tad beribius jausmus tenka talpinti į beveides formules, beveidžiais laikui bėgant paverčiančiomis ir mylimųjų prisiminimus: linkėjimai, myliu tave, viskas gerai...

Skaitytojas tuojau pastebi, kad asmeninius išgyvenimus didžiuma miestiečių nė neabejodami laiko svarbesniais už visuotinę negandą. Vis dėlto bėgantis laikas priverčia ieškoti kompromiso. Puikiai šį pokytį įprasmina žurnalisto Rambero paveikslas: svetimas šiame mieste, atvykęs darbo reikalais ir maro įkurdintas jame ilgam, vyras nuolat svarsto apie mylimą moterį, likusią Prancūzijoje, rezga planus išnešti kudašių iš miesto, negaili laiko ir pinigų susitikimams su per sieną pervesti galinčiais sukčiais. Planas neišdega vieną, antrą, trečią sykį... Galų gale, pasitaikius tikrai galimybei dingti iš miesto, Ramberas apsigalvoja ir lieka mieste: „Aš visą laiką maniau, kad esu svetimas šiam miestui ir neturiu nieko bendro su jumis. Bet dabar, kai pamačiau tai, ką pamačiau, aš žinau, kad esu čionykštis, noriu to ar nenoriu. Šitas dalykas sieja mus visus. “ Neganda suvienija net, regis, visiškai svetimus žmones, ligoniams slaugyti užleidžiama didžioji dalis viešų pastatų, miestiečiai sudaro didžiules savanorių slaugytojų pajėgas (nors meras siūlo tam pasitelkti kalinius, savanorių užsirašo tiek daug, kad to nebeprireikia).

Itin svarbu čia paminėti daktarą Rijė: dėl visuomenės gerovės ir visiško atsidavimo profesijai, jis atsisako asmeninės laimės: „Nieko nėra pasauly, dėl ko būtų verta nusigręžti nuo to, ką myli. O imi ir nusigręži kaip štai aš, pats nežinodamas kodėl. “ Jam pritaria ir Taru: „Taru iki tol tylėjo, bet dabar, nepasukdamas galvos, pasakė, kad jei Ramberas norės lengvinti žmonių nedalią, tai savo laimei niekada nebeturės laiko. Reikia rinktis. “

Šiandien taip dažnai deklaruojama, esą laiminga visuomenė prasideda nuo laimingos šeimos, kad dažnas skaitytojas čia kilstelės antakius. Deja, ekstremaliose situacijose išties privalu rinktis atsiduoti tik vienam gėriui – arba asmeniniam, arba bendruomeniniam. Gyvendami interneto amžiuje, nuolat sužinome apie viename ar kitame pasaulio krašte vykstančius karus, epidemijas ar kitas nelaimes. Dažna jų neįsivaizduojama be savanorių pajėgų, tačiau kokia kaina? Kovodamas už tautą, vienu neatsargiu judesiu gali nulemti našlaičiu virsiančio savo vaiko ašaras, o slaugydamas siaubingos ligos kankinamą ligonį, niekada nežinai, ar rytojaus rytą simptomų neatpažinsi ant savo kūno. Tai – tikrasis žmogaus moralės išbandymas: ar pasirinksi asmeninę laimę, ar kovosi vardan visos visuomenės išgelbėjimo? Tai – dar viena gyvenimiško absurdo persmelkta romano akimirka. Visuotinės laimės tokiose situacijose nebūna – iš dviejų blogybių tik tau telieka nuspręsti, kuri blogesnioji. Romano veikėjų pasirinkimas aiškus: kūrinio pabaigoje daktaras Rijė gauna žinią apie žmonos mirtį, o jam padėjęs Taru patsai tampa paskutiniąja maro auka, tačiau epidemija galų gale palieka miestą.

Visiškai kitokiu vienybės pavyzdžiu tampa keistuolis Kotaras, prieš uždarant miestą mėginęs nusižudyti, tačiau epidemijos metu tapęs kur kas guvesnis, linksmesnis ir draugiškesnis. Jis vienintelis, regis, nelaukia miesto atidarymo, stengiasi išgauti iš draugų bent kokią viltį, jog tai – dar ne epidemijos pabaiga. Priežastis – paprasta: apsuptas susirūpinusių ir įsibaiminusių miestelėnų, Kotaras su savo problemomis nesijaučia vienišas, jo susikrimtimas jo nebeišskiria iš aplinkinių tarpo. Įsidrąsinęs prekiauti kontrabandinėmis prekėmis jis pagerina ir materialinę savo padėtį, tad paradoksalu, bet epidemijos akivaizdoje jis tarpsta it inkstas taukuose. Atidarius miestą, Kotarui pakrinka nervai: ėmęs šaudyti į džiūgaujančius praeivius, jis galų gale patenka į policiją. Gyventi su savo problemomis vienas Kotaras taip ir neišmoksta, tad be visus suvienijančio skausmo žengti gyvenimo keliu toliau jam tampa paprasčiausiai per sunku.

***

Nors A. Kamiu priskiriamas prie ryškiausių prancūzų filosofų ateistų, religijos tema „Mare“ nėra ignoruojama. Žinoma, vaizduojant miestelį, nenatūralu būtų nevaizduoti dvasininko, be kurio neapsieina nė viena didesnė gyvenvietė. Ypač religiniai judėjimai aktualūs tautą ištinkančių nesėkmių metu. Pritaria autorius jų idėjoms ar ne – jau kitas klausimas.

Romane tikėjimas įprasminamas kunigo tėvo Panlu asmenyje. Jis vienintelis nuo pirmųjų epidemijos dienų tariasi žinąs nelaimės priežastį ir maldų savaitės metu kalbėdamas susirinkusiesiems kunigas su didžiuliu užmoju tikina juos ligą esant nusipelnytą Viešpaties atlygį už nuodėmes, Dievo rykštę: „Jei šiandien jus aplankė maras, vadinasi, pats laikas susimąstyti. Tenesibijo teisieji, bet nusikaltėliai tedreba. Didžiuliame Visatos klojime negailestingas spragilas iškuls žmogiškuosius grūdus ir atskirs juos nuo pelų. Ir daug bus pelų ir maža grūdų, nes daug pašauktųjų, bet maža išrinktųjų. “ Vis dėlto tėvui Panlu savo akimis išvydus nekalto vaikelio kančią ir mirtį dėl ligos, tikėjimas jam pačiam ima kelti daugybę klausimų. Nors jis stengiasi įtikinti visuomenę, jog tokie atvejai tesą tikėjimo išbandymas, o religija turi būti priimama arba atmetama visa – negalima išsirinkti ir pasikliauti patinkančiais fragmentais ir ignoruoti kitų („Reikia priimti piktinantį dalyką, kadangi reikia rinktis vieną iš dviejų – ar mylėti Dievą, ar jo nekęsti. O kas išdrįstų rinktis neapykantą Dievui? “), bendruomenės tikėjimas, regis, jau gerokai svyruoja: klausytis antrojo Panlu pamokslo jau susirenka nepalyginti mažiau miestelėnų. Galų gale kunigą sugriebia nežinoma liga – maro apibrėžties simptomai neatitinka – ir jis, pasikliaudamas dieviška valia, griežtai atsisako kviesti daktarą ir būti vežamas į ligoninę. Netrukus jis miršta, ir gydytojas priverstas mirties liudijime įrašyti nežinomą mirties priežastį.

Nors dvasininkas ir religinės ceremonijos skaitytojo vaizduotėje autoriaus plunksnos piešiamos ryškiomis ir įspūdingomis spalvomis, nesunku suvokti autoriaus nepritarimą krikščionybės idėjoms. Belieka suvokti dar vieną absurdą: įsikibęs idealo, kuriuo, regis, nė pats tvirtai nebetiki, kunigas nepasitiki gydytoju ir jo galimybėmis, todėl yra pasiglemžiamas ligos (galbūt netgi visai nesunkiai pagydomos?) Nesunku suvokti, ką implikuoja autorius: religinė konfesija ir neregimoji dievybė neturi būti sureikšminama labiau už realius, mus supančius žmones. Žmogus gali ir privalo padėti žmogui, nesidairydamas aukštesniųjų jėgų įsikišimo – taip kuriama stipri bendruomenė.

***

Negaliu atsikratyti minties, jog „Marą“ turėsiu skaityti dar kartą. Atskleidus istorinį kūrinio parašymo kontekstą, romano siužetas mintyse įgauna visiškai kitą pavidalą, tačiau akivaizdu, kad daugelis smulkesnių jo detalių, galimai itin reikšmingų fašizmo istorijos kontekste, atmintyje pirmuoju perskaitymu neįstringa. Pats kūrinys lengvai skaitomas, autoriaus stilius sklandus ir aiškus (nors meninei kūrinio analizei tai nereikšminga, negaliu nepaminėti puikaus vertėjos darbo: nepatingėjimas rasti įdomių, negirdėtų leksemų išties stulbino ir didino skaitymo malonumą), tačiau skaityti paskubomis visgi nederėtų: įsisąmoninti kiekvieną reiškinį ir metaforą reikia laiko.

Stipriausią įspūdį skaitytojui, ko gero, palieka miestelėnų laikysena: nors pirmiausia susirūpino asmeninėmis problemomis, didžiuma jų laikui bėgant paaukojo asmeninę laimę ir ėmėsi tarnauti visuomenės gerovei. Pasiaukojimas ir atsidavimas, piliečių vienybė sunkios negandos akivaizdoje suprantama bet kurios tautos skaitytojui – kieno gi istorijoje nebūta kovų, gynimų, epidemijų? Pasiryžimas rinktis visuomenės gerovę užuot saugojus individualią savąją liudija moralinę gyventojų brandą, dvasios stiprybę ir altruizmą.

A. Kamiu „Mare“ atskleidžia viską, kuo išgarsėjo kadaise ir kuo tebėra žinomas šiandien: absurdo filosofiją, ateizmo idėją, netrūksta nihilizmo fragmentų. Vis dėlto prie šių bruožų pridėjus romano tematiką – miestą užklumpanti maro epidemija – darosi paradoksalu, jog kūrinys nėra niūrus. Jis kelia idėjas, skatina mąstyti, gilintis, oponuoti, tačiau nestumia skaitytojo pesimizmo gelmėn. Paskutinėse knygos eilutėse pasakotojas, pagaliau atskleidęs savo tapatybę, pakužda ir pagrindinę istorijos žinutę: „Rijė davė sau žodį parašyti pasakojimą, kuris čia baigiasi, idant nebūtų iš tų, kurie tyli, idant duotų parodymus tų maro nešiotojų naudai, idant paliktų jiems padarytos neteisybės ir prievartos bent kokį atminimą, idant tiesiog pasakytų, ką mes patiriame Dievo rykštėms siaučiant: kad žmonės turi daugiau puikių bruožų negu niekintinų. “
2015-01-02
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Pavadinimas
originalo kalba:
La Peste
Tema: Romanai
Leidykla: Baltos Lankos
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2006
Vertėjas (-a): Rožė Jankevičiūtė
Puslapių: 280
Kodas: ISBN 9955-23-026-6
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-03-16 23:06
Alni
Puiki knyga. Nors skaičiau prieš 20 metų bet visos autoriaus knygos patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą