Mano rožė. Tavo rožė

Sakyk „rožė“...


Ne rašytoja, o valdžios funkcionierė. Neseniai per stebuklą atėjo į protą: pasikeitus politikos skersvėjams, buvusi kultūros ministro patarėja spjovė į solidžias pareigas ir išvyko juodadarbiauti už Lamanšo.

Ne rašytoja, o žurnalistė mėgėja. Rašo ne apsakymus, o beveik tikras žurnalistines apybraižas. Tikroviškas posąjūdinis laikmetis, realūs tipažai, galbūt pakeisti vardai, šiek tiek pagražintos biografijos ir faktai. Leidyklos vietoje šiuos „apsakymus“ būčiau siūlęs leisti ne atskira knyga, o spausdinti po vieną skirtinguose bobžurnaliuose – „Gyvenimo istorijos“, „Meilės istorijos“, „Likimai“ etc.

Ne rašytoja, o aprašinėtoja. Kiekvienoje novelėje gausybė įvykių, smulkių nutikimėlių ir radikalių permainų – jų su kaupu užtektų keliems romanams. Bet visi veikėjų gyvenimo faktai pro akis praslenka taip greit, taip kaleidoskopiškai ir paviršutiniškai, kad susidaro įspūdis, jog skaitai ne knygą, o atsainiai vartai senas niekam neįdomaus laikraščio kronikas. Aprašinėjamų įvykių karuselėje visos sūpuoklės vienodos ir sukasi tokiu pašėlusiu greičiu, kad net neįžiūri – sėdi jose kokia gyva būtybė ar ne. Nuodugnesniu psichologizmu net nekvepia, pagrindinės veikėjos – ne gyvos moterys iš kraujo ir pieno, o kažkokios plastikinės lėlės, kurių parametrai aprašomi sociodemografiniais kriterijais. Šalutiniai veikėjai ir veikėjos – paprasčiausi pilki statistai. Pasimylėjo, ištekėjo, susipyko, metė, susitiko, pasimylėjo, ištekėjo... Nors galėjo būti ir visai kitaip. Nors galėjo ir iš viso nieko nebūti... Taip! Personažų elgesio motyvacija skaitytojui niekaip neaiškinama, ji – alogiška arba nesuvokiama. Tad šį chaotišką įvykių ir pseudoįvykių balaganą gali atstoti chronologine tvarka surašyti svarbiausi veikėjų biografijos faktai, o dar geriau – tiesiog tušti puslapiai. Rezultatas – tas pats.

Ne rašytoja, o kalbos parazitė. Rašymo stilių ir kalbos manierą drąsiai vadinu „savitais“, nes juose itin organiškai parazituoja žurnalistinės kalbėsenos štampai ir valdininkiškos kanceliarinės kalbos ištaros. Taisyti tokį stilių – tas pats, kas jambu surimuoti Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Ne rašytoja, o nevykusi antifeministė. Neišmanau lietuviškos feministinės virtuvės, nežinau, kokią vietą joje užima šios autorės patiekalai, tik girdėjau apie feministinį jų skonį. Tai štai, jei būčiau karingas feministas, už tokį apgailėtiną moterų įvaizdį Z. Čepaitei tikrai nuraučiau... sėklides. Už lietuvės moters – pasyvaus, anemiško, bejausmio ir frigidiško padaro (įvardyti būtybe nesiverčia liežuvis) – tipažo sukūrimą. Anotacijoje teigiama, kad knygos veikėjai plaukia prieš srovę. Nė velnio jie (t. y. jos) prieš nieką ar už nieką nekovoja – visos devynios pagrindinės veikėjos iriasi pasroviui ir tik pasroviui. O dar tiksliau – lyg devynios negyvos varlės šlykščiai plūduriuoja priplėkusiam tvenkiny.

Ne rašytoja, o... Velniop, užteks! Sakyk „Zita Čepaitė“ – ir aš ištarsiu: „Ne rašytoja.“ Skaityk „Rožę“ – ir žinosi, kaip ji literatūrą „drožė“!