Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Mano autobiografija

Mano autobiografija Laimės kūdikis

Vargu ar surastume kitą tokį valdžios prižiūrimą mūsų rašytoją, kuriam komunistai būtų leidę skursti, bet išgyventi, gyventi, bet skursti, kad galėtų iš jo kuo daugiau pasityčioti ir per jį, panaudodami jo paties silpnybes, skaldyti ir kompromituoti naujaromuvietišką prakilnią nepriklausomybės laikų idėją: apversti į priešingą pusę. Entuziastas, sumanymų pilnas ir kritiškas, linkęs į egzaltaciją Keliuotis veikti tegalėjo visiškoje laisvėje, apsuptas kūrybingų bendradarbių, idėjas įkūnydamas rimtame kultūros žurnale.
Jonas Juškaitis

Vargu ar surastume kitą sovietmečio Lietuvoje kalėjusį, gujamą, trypiamą rašytoją, kuriuo taip būtų rūpinęsi už jūrų marių pasklidę tautiečiai. Kiek siuntinių pasiųsta, kad varguolis butuko sienas apstatytų trimis eilėmis knygų, reprodukcijų albumais, muzikinių įrašų kolekcija. Kiek dar knygų buvo konfiskuota, nepasiekdavo adresato. Atkeliaudavo siuntiniuose ir kostiumų ar medžiagos jiems, vaistų, įvairiausių daiktų. Sušelpdavo ir Lietuvoje likę tėvynainiai: kas tūkstantuką rublių (V. Mykolaitis-Putinas), kas mažiau, kas pinigų ir naujas kelnes (A. Vienuolis-Žukauskas), kas, pasikvietęs į svečius, pamaitindavo. Deja, šelpiamasis nebuvo praktiškas, sugebantis taupyti. Mėgdavo varguolis pasilepinti Palangoje prie jūros, kartais apsistodavęs Mokslų akademijos viloje, kartais – kuklesnėje. Nieko panašaus net sapne nesapnuodavo likimo broliai Viktoras Katilius, Kazys Jankauskas, Jonas Šukys, Juozas Žlabys-Žengė, Justinas Mikutis bei daugelis kitų.

Visi, kas netingi, mėgina menkinti bibliomanus ar grafomanus, iš jų šaipytis. Atlaidžiau ir pagarbiau žiūrima į melomanus. Dieduok, senatvės sulaukus, kiekvienam nusidėjėliui vien panašių „nuodėmių“, o sergėk nuo valdžios, gobšumo, pavydo, lukuliškos prabangos paranojų. Kartu su J. Keliuočio „Mano autobiografija“ Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido ir jo 100 metų jubiliejui skirtos konferencijos pranešimų rinkinį „Juozas Keliuotis ir literatūros dinamikos problemos“. Konferencijai pranešimą apie jubiliato autobiografinę dilogiją „Svajonės ir siaubas“ bei „Revoliucionierius“ parengė Jonas Šlekys. Prelegentas reziumavo: „Fausto Kiršos, su kuriuo Keliuotis artimai bendravo, žodžiais, „yra daug užsispyrusių rašytojų, bet maža gerų“. Pagal šią klasifikaciją Keliuotis neabejotinai priklauso pirmajai rašytojų kategorijai. Jis intensyviai rašė, matyt, veikiamas vienos ar kitos nuotaikos, persimesdavo nuo vieno žanro prie kito, pradėdavo naujus kūrinius, nebaigęs ankstesniųjų, ir panašiai. Akivaizdu, kad jam buvo svarbiau ne galutinis rezultatas, o kūrybos procesas“. Pagrindiniai grafomanijos simptomai kaip ant delno. Konferencijos dalyvių vardu tai patvirtino Mindaugas Bloznelis: „Šiandieniniame Juozo Keliuočio paminėjime garbus kolega Jonas Šlekys labai kruopščiai išanalizavo Keliuočio literatūrinį palikimą, taip pat kai kurias jo biografijos detales ir sėkmingai įtikino klausytojus jubiliato grafomanija“. Gal kam ir paradoksalu – kūrybos džiaugsmai, kančios vienodai lanko visus, ar tu būtum didelis talentas, ar grafomanas. J. Keliuočio prisiminimai skaitytojams praveria ir jo paskutiniųjų gyvenimo dešimtmečių kūrybinės laboratorijos duris: „Atrodo, jog visi keliai man užblokuoti. Nė viena kryptimi negaliu krustelėti. Visur pastatyti cerberiai, kurie uoliai saugo kiekvieną takelį. Tad nieko kito nelieka, kaip užsidaryti savo kambarėly ir rašyti, kas tik į galvą ateis. Kitaip galiu tik iš proto išeiti. Taip ir padariau. Be jokio išankstinio plano, be jokio sumanymo imu rašyti dramą-tragediją „Audronė Vailionytė“. Visi personažai atplaukia nežinia iš kur. Visi jie turi savo individualius charakterius, visi sklidini verdančių jausmų ir žaibuojančių idėjų. Jie gyvena, jaučia, veikia, kovoja, o aš tik fiksuoju jų gyvenimą, jų emocijas, jų kovas. Jie kalba, o aš tik kaip magnetofonas užregistruoju jų tariamus žodžius. Jie ir naktį nuo manęs nepasišalina: ginčijasi tarp savęs, o svarbiausia, puola mane, reikalauja juos modifikuoti, teikti jiems naujų vaidmenų, pakeisti jų meilužius ir meilužes. Kai jų neklausau, jie man grasina. Ryte prabudęs, paskubomis papusryčiavęs, kokią valandą pavaikščiojęs po Vingio parką, sėdu prie stalo ir visą dieną rašau. Rašau, kiek ranka suskumba judėti. Ir taip per keliolika savaičių parašau visą tragediją. Jos pats nemokėčiau analizuoti, nes ji beveik ištisai nesąmoningai parašyta. Reikia atvėsti, pamiršti šiuos kūrybinius išgyvenimus, nutolti nuo paties veikalo, tada gal galėčiau į jį tarytum iš šalies žvilgterėti ir pradėti objektyviai analizuoti“.

Liūdniausia – nesąmoningo rašymo (kas galvon šaus) pėdsakų, grafomaniško šėlsmo apstu net prisiminimų puslapiuose, bet mes juos skaitysime atvėsę, o dažnas pasitaikys ir analizuoti sugebantis. Išleista „Mano autobiografija“ be pratarmės, būtinų komentarų, „praturtinta“ analfabetiška pavardžių rodykle.

Kartais liūtas, kartais epušės lapelis

Mąstant apie žmogaus prasmę žemėje, neaiškaus profilio vidinis balsas diktuoja: „Gyvenimas – nuodėmė. Gyvendami mes taip beviltiškai susitepame, jog tik kažkieno sunkiai pasiekiama malonė galėtų mus nuplauti“.
Alfonsas Nyka-Niliūnas

Kas mums šiandien J. Keliuočio prisiminimai, kaip juos turėtume skaityti, ko juose ieškoti? Prieš penkiolika metų Vytautas Rubavičius įspėjo: „Tokių kaip J. Keliuočio atsiminimų skaitytojai, ieškantys absoliučiai teisingų faktų ir pagrįstų interpretacijų, yra savotiškai amoralūs: jie užmiršta tragišką, košmarišką autorių patyrimą“. Jau buvo Čikagoje 1986 metais išleisti pirmosios tremties memuarai „Laisvę praradus“. Leidėjai pavadinimą pakeitė į „Dangus nusidažo raudonai“. Kilo diskusijos ir dėl „Literatūroje ir mene“ perspausdintų knygos fragmentų. Chronologiškai čikagiškė knyga būtų lyg ir jungiamoji grandis dviejų Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos publikuojamų tekstų: „Mano autobiografija“ bei „Sugrįžus į tėvynę“. Pirmasis tekstas baigiamas vokiečių išvijimu iš Lietuvos, antrasis prasideda J. Keliuočio sugrįžimu tėvynėn po antrojo įkalinimo (1952–1956).

Manyčiau, kad, ieškodamas „Mano autobiografijoje“ pagrįstos argumentacijos bei laikmečio autentikos, nebūsiu kaltinamas savotišku amoralumu. Antrasis prieškario nepriklausomybės ar ketvirtasis XX amžiaus dešimtmetis yra kartu ir didžiausio J. Keliuočio triumfo, „Naujosios Romuvos“, dešimtmetis. Pirmiausia pasidomėkime legendinio savaitraščio atsiradimo peripetijų atspindžiais prisiminimuose. Tikslų būta patriotiškų, kilnių: savaitraštis „išjudintų ir sutelktų visas Lietuvos kūrybines jėgas. Jis modernizuotų visą mūsų kultūros gyvenimą, jį išvaduotų nuo provincializmo ir atsilikimo. Jis padėtų Lietuvai pasivyti kultūringiausias pasaulio tautas, ypač Vakarų“. Suprantama, be pinigų ir visuomenės paramos toli nenuvažiuosi. Kilnų tikslą pateisins net mažumėlę bolševikiškos priemonės – „iš pradžių reikia atsiremti galią ir lėšų turinčiais žmonėmis, kitaip sakant, sėkmingai darbą norint pradėti, reikia kurį laiką manevruoti ir, tik laimėjus savo galią ir savo lėšas, atskleisti savo tikrąjį veidą ir visu pajėgumu ištiesti savo sparnus. Tautininkų vadai ir dalis katalikų veikėjų buvo linkę sudaryti dešinįjį bloką ir ieškojo būdų šiai idėjai įgyvendinti. Ir man ji nebuvo svetima, nes perspektyvoje ji galėjo sujungti didžiąją tautos dalį ir nustelbti partinių kovų aistras. O joms aprimus bus galima į pirmąją ir svarbiausiąją vietą iškelti kultūros ir kūrybos problemas ir visas tautos jėgas sutelkti jų sprendimui. Tad šitokioje situacijoje ir pradėjau rūpintis svajojamo kultūros žurnalo įsteigimu“. Konkretesnės tautininkų vadų ir dalies katalikų veikėjų paramos detalių ir pasigendame J. Keliuočio memuaruose. Paieškokime jų Antano Dambrausko mokslo dienų, lagerio ir tremties metų atsiminimų nuotrupų rinktinėje „Viskas praeina“, taip pat literatūros istoriografo Juliaus Būtėno knygoje „Lietuvos žurnalistai“. A. Dambrauskas rašo, kad J. Keliuotis, sumanęs leisti laikraštį, pradėjo dairytis „valdžia nepatenkintųjų“ socialistuojančių draugijos. Tada jį pasikvietęs VD universiteto prorektorius profesorius Blažiejus Čėsnys ir pasiūlęs dėtis į bendrovę su pinigingais kanauninkais: „Jų bus pinigai, o tavo gabumai, energija ir ryžtas“. Blažiejų Čėsnį, Dotnuvos žemės ūkio akademijos profesorių Fabijoną Kemėšį, Kavarsko kleboną ir Ukmergės dekaną Leoną Špakevičių, Naujosios Žagarės kleboną ir Joniškio dekaną Konstantiną Jazdauską A. Dambrauskas vaizdingai pavadino keturiais pilioriais, ant kurių rymojo vėliau Lietuvoje išplitusi „Naujosios Romuvos“ bičiulių draugija. Beje, dviejų piliorių (L. Špakevičiaus, K. Jazdausko) su visais nelinkęs dalintis laurais memuaristas nebeprisiminė. Keistokai ir padrikai jis charakterizuoja savaitraščio administratorių Kostą Poškų. Vaikinas neturėjęs įgūdžių, nepasižymėjęs kūrybine iniciatyva, neturėjęs čia reikalingų komercinių gabumų, bet savo darbą dirbęs sąžiningai, uoliai ir tauriai. Aišku, vien gerų ketinimų Kostui, ne kartą padėjusiam redaktoriui išvengti finansinio kracho, nebūtų pakakę. Ir to, ir ano trūkę žaliam, kukliam, nedrąsiam, neišprususiam, tipingam valstiečių vaikiui Alfonsui Keliuočiui, bet „jis atidžiai perskaitydavo visus į redakciją patenkančius rankraščius, pataisydavo jų kalbą ir atlikdavo žurnalo korektūrą“. Kažin ar būtų pajėgęs ant jaunėlio pečių užkrautą naštą tempti pagrindinis prisiminimų herojus? Teko vartyti „Naujosios Romuvos“ komplektus. Katalikų veikėjų įtaka (kanauninkų globa) ypač ryški 1931, 1932, 1933 metais. Sparnai skėtėsi ne taip greitai, kaip norėjosi. Pinigų žurnalui skirdavo ir tautininkų valdžia. Jų gaudavo iš prezidentūros kanceliarijos viršininko kunigo Pijaus Bielskaus rankų. Tiesa, sumos būdavo kuklokos. P. Bielskus prisiminimuose kartą paminėtas, pinigai – ne. J. Būtėnas, dažnokai rašęs savaitraščiui, bendravo su J. Keliuočiu ir po karo. Žinojo jis ir apie rašomus prisiminimus: „Gal kas jį paragino. Rašė, žinoma, apie savo žurnalistinę praktiką, apie naujaromuvius. „Švyturio“ žurnalas kai ką paskelbė. Bet autorius tuos naujaromuvius per daug supažangino. Skaitytojui susidarė įspūdis, jog smetoninis režimas labiausiai bijojęs, kad naujaromuviai jo nesugriautų“. Apie žurnalo reikalus J. Būtėnui papasakodavo K. Poškus, klasės draugas.

Su geroka doze fantazijos bei pramanų prisiminimuose pasakojama apie V. Krėvės-Mickevičiaus naktinį pokalbį Maskvoje su V. Molotovu ir Stalinu, nors pastarasis jame nedalyvavo. Patetiškai graudus ir verksmingas iš Maskvos grįžusio „Šarūno“ autoriaus susitikimas su „Naujosios Romuvos“ redaktoriumi, po kurio jis nutarė: „Lietuvai, kaip valstybei, žuvus, nebėra prasmės toliau savo žurnalą leisti. Bolševikinei vergijai ir kruvinam barbariškam terorui garbinti, smurtui ir melui propaguoti neužilgo atsiras naujų žurnalų ir laikraščių, o man reikia nutilti“. Žurnalo leidybą uždraudė komunistai, nors paskutiniame „Naujosios Romuvos“ numeryje J. Keliuotis išspausdino rašinį „Į naująjį dinamizmą“. Nepriklausomoje Lietuvoje gyvenimas buvęs toks niūrus ir be perspektyvų, kad belieką sveikinti kursą į naująjį dinamizmą. Tame kelyje drauge ir sąjungininke tapsianti didžioji Sovietų Sąjunga.

1994 metų gegužės 15 dieną A. Nyka-Niliūnas, pavartęs A. Miškinio „Raštų“ tomą, dienoraštyje įrašė: „Vargšas tragikomiškai besiblaškantis, visiems norėjęs įtikti, nesudrumsti iškilmingos šventės nuotaikos, bet niekam iš tikrųjų neįtikęs per galvą besiverčiantis Antanas Miškinis“. Tragikomiškai besiblaškančiu vargšu dažnai tapdavo ir Keliuotis. Tas jo blaškymasis klaikiai nenatūralus, teatrališkas, tarsi atkeliavęs iš prastos klasicizmo epochos pjesės. Pasiklausykime vieno monologo fragmentų, sukurtų A. Miškinio viešo „atsivertimo“ proga: „Džiūgauk, Antanai, šok baudžiauninko ir vergo šokį savo tironų ir teroristų garbei, o man karčios ašaros byra tokį idiotišką vaizdą stebint. (...) Ne, savo kankintojams, savo tautos budeliams, didžiausiems istorijos tironams nenulenksiu savo išdidžios galvos ir idiotu pasivertęs neimsiu triukšmingai garbinti melo ir niekšybės. Jau tiek iškentėjus savo gyvenimo saulėlydy, pasidaryti niekšu bei išdaviku – tai jau per daug idiotiška. Net jei ir visi mano kolegos imtų elgtis kaip A. Miškinis, aš, net likęs vienas, stovėsiu tyruose su išdidžiai iškelta galva ir mirsiu kaip laisvas žmogus“. Uolūs J. Keliuočio pjudytojai sulaukė triumfo valandos, gujamas legendinis žurnalistas palūžo. Viešam ritualui pasirinktas interviu žanras. Liaupses bei reveransus režimui išspausdino 1972 metais ir Maskvos, ir Lietuvos laikraščiai.

J. Keliuotis išvertė į lietuvių kalbą keletą pjesių. Mėgino jas kurti ir pats. Meninė jų vertė menka. Dialogų apstu ir jo prisiminimų puslapiuose. Fenomenalios atminties J. Keliuotis neturėjo, tiksliai atkurti pokalbių negalėjo. Kartais gal net pamiršdavo, ką rašąs – prisiminimus ar pjesę. Todėl ir jo pašnekovai dažnai tėra memuarų autoriaus minčių ruporai, marionetės. Ryškiausias pavyzdys – pokalbis su A. Vienuoliu-Žukausku. „Puodžiūnkiemio“ autorius priverčiamas į šuns dienas išdėti Antaną Venclovą, kompanijoje mėgdavusį pasakoti anekdotus. Išsiblaškęs, egzaltuotas, net kiek infantilokas Keliuotis dažnai tapdavo jo pašaipų objektu. Sočiam ir impozantiškam šaipytis, tegu ir nepiktai, iš bėdžiaus nederėjo. Bėdžius atsilygindavo tuo pačiu, kurdavo įvairiausias istorijas istorijėles, susipinančias su šmeižikiškais pramanais apie neva patologišką suvalkiečio rašytojo šykštumą, pasipūtimą. Pasakodavo jas pirmam sutiktam, jų gausu ir memuaruose.

Besidomintiems J. Keliuočiu įdomios turėtų būti A. Nykos-Niliūno mintys: „Galvojant apie praeitį man gana dažnai kyla, Maironio žodžiais tariant, paradoksiškos „mintys vagilkos“. Kaip šios apie Juozą Keliuotį. Jeigu jis 1944 m. būtų pasitraukęs į Vakarus, šiapusinis humanitarinės kultūros gamtovaizdis būtų buvęs visiškai kitoks. Literatūroje jis būtų buvęs konservatyvus veiksnys. Jis būtų tęsęs vokietmečiu ėjusios ir jo redaguotos „Kūrybos“ liniją ir bent dvidešimčia metų pratęsęs nepriklausomybės kartos „hegemoniją“, ypač poezijoje. „Žemė“ ir „Literatūros lankai“ vargu būtų pasirodę. Kitaip sakant, Keliuočio poveikis literatūroje būtų buvęs negatyvus. Nes jis jau buvo praeitis. Jo kūrybinės dinamikos kreivė, savo kulminacinį tašką pasiekusi antrojo dešimtmečio pabaigoje, galėjo (gal net ir turėjo) tik kristi. Bet yra viena pozityvi pusė: jam esant Vakaruose, Girniui nebūtų reikėję eikvoti brangaus laiko žurnalistikai“.

J. Keliuočio bendravardis filosofas Girnius „Naujosios Romuvos“ redaktoriaus veikla irgi domėjosi, buvo pradėjęs apie jį rašyti monografiją. Liko ji gerokai įpusėta, tikėkimės, kad bus kada nors paskelbta. Reikšmingą faktą apie galimą negatyvų J. Keliuočio poveikį pokarinei lietuvių literatūrai priminė J. Juškaitis. Grynojo meno šalininkas Keliuotis, vos Juškaičiui paminėjus Henriką Radauską, „tuoj užsidegdavo kaip degtukas, kad esąs „tuščias žmonių nesuprantamas estetas“.

Akmenėliai ir pusplytės leidėjų daržan

Datos, įvykių seka buvo J. Keliuočio senatvės Achilo kulnas. Regis, painiava knygos leidėjams mažiausiai rūpėjo. Nei jie akivaizdžiausius riktus taisė, nei komentavo. Pas Paryžiuje besimokantį memuarų autorių atvažiuoja Valys Drazdauskas, rodo jam kelis „Trečio fronto“ numerius ir kviečia bendradarbiauti. Kelis to žurnalo numerius J. Keliuotis galėjo pamatyti tik jau Lietuvoje po pusantrų metų. Paryžiuje J. Keliuotis bendravęs su mokslininku Ch. Quenet, vertusiu į prancūzų kalbą Piotro Čiaadajevo filosofinius kūrinius. Versti juos reikėjo nebent į rusų kalbą, nes rusų filosofas rašė prancūziškai. 1938 metais įvykusi Vatikane naujojo popiežiaus Pijaus XI karūnacija, į ją nuvykęs Lietuvos užsienio ministras Juozas Urbšys. Ministras galėjo nuvykti tik į popiežiaus Pijaus XI laidotuves. Karūnuojamas buvo popiežius Pijus XII, o iškilmės visais metais paankstintos – jos prasidėjo 1939 metų pavasarį. Ministras Vatikane sužinojęs, kad Hitleris ruošiasi atimti Klaipėdą, bet „J.Urbšys, užuot tuoj vykęs į Paryžių, į Londoną, į Vašingtoną, į Tokiją iš ten prašyti pagalbos ir užtarimo, nes iš didžiųjų valstybių mes buvome gavę Klaipėdą ir jos kraštą, nuskubėjo į Berlyną Hitlerio paprašyti: „Būkite toks geras ir neatimkite mums Klaipėdos, palikite ją Lietuvai, nes ji mums būtinai reikalinga!“ Toks naivumas Hitleriui sudarė tik patogiausią progą Klaipėdą pasiimti, net keliolikos centų neišleidžiant pašto ženklams. Jis savo ultimatumą įteikė į rankas pačiam mūsų užsienio ministrui...“ Kokios pagalbos iš didžiųjų valstybių galėjo tikėtis lietuviai, jeigu, ministrui būnant Romoje, vokiečiai okupavo Čekoslovakiją? Ultimatumą ministras gavo ne iš Hitlerio rankų. Beje, vokiečių karo laivynas jau šešios valandas prieš ultimatumo įteikimą buvo prisišvartavęs Klaipėdoje, o hitlerininkai marširavo uostamiesčio gatvėmis, broliaudamiesi su vietiniais naciais. Anot Keliuočio, dar neatsipeikėjus po Klaipėdos užgrobimo, gautas Lenkijos ultimatumas dėl diplomatinių santykių užmezgimo. Iš tikrųjų viskas buvo priešingai: pirma lenkų ultimatumas, po metų – Klaipėdos užgrobimas. Karo metais J. Keliuotis svečiuojasi pas Panevėžio dramos teatro artistus, tarp jų minimas ir Algimantas Masiulis, artistu tapęs jau po karo. Visoje Lietuvoje didelį triukšmą sukėlęs J. Keliuočio straipsnis „Lietuvių dailės paroda Vilniuje“ išspausdintas „Kūrybos“ žurnale 1944 metų balandžio numeryje. Triukšmingą polemiką sukėlė J. Keliuočio bei Justino Vienožinskio straipsniai, publikuoti dienraštyje „Ateitis“, apie kitą, prieš metus atidarytą parodą (1943 m. gegužės 22 d.). 1956 metais iš kalėjimo sugrįžęs Keliuotis aplanko Galaunes. Triaukštis jų namas memuaristui atrodo penkiaaukštis, o jų šeimininkas, Paulius Galaunė, pasisako tebevadovaująs M. K. Čiurlionio muziejui. Muziejui P. Galaunė nebevadovavo nuo 1949 metų. Tiesa, trumpam (1955 m. vasario 15 d.–1957 vasario 1 d.) jam buvo leista padirbėti liaudies meno skyriaus moksliniu bendradarbiu. Oficialus pareigų statusas jo autoriteto ir įnašo į muziejaus veiklą nesumenkino.

Įvairiausių prisiminimų variantų būta skirtingų. Pirmuosiuose čikagiečių knygos skyriuose pasakojama apie tuos pačius įvykius, kuriais baigiama „Mano autobiografija“. Fantazavimo (kas galvon šaus), ko gero, daugiau vilniečių knygoje. „Raudonai nusidažiusiame danguje“ trumpai drūtai pasakoma, kad pirmąjį „Kūrybos“ redaktorių, „vos pirmajam numeriui pasirodžius, tuojau nušalina kaip nemokšą“. Net nušalinto redaktoriaus Stasio Leskaičio-Ivošiškio pavardė nepaminėta. Vilniečių knygoje pasakojama, kad prisiminimų autorius bendradarbiavo jau leidžiant pirmąjį žurnalo numerį, buvęs redaktoriaus pavaduotoju. Redaktorius iš pareigų atleistas dėl Aleksio Churgino skundų bei intrigų, nė žodžio apie jokį nemokšiškumą. „Danguje“ paminėtas kalbininkas Jonas Kabelka, žiūrėjęs žurnalo kalbą ir korektūrą. Buvęs jis redaktoriui svetimas žmogus, literatūros ir meno klausimais nieko nenusimanąs (girdėta maldelė!). Kur dairais – visur nemokšos, nekūrybingi... Vilniečių tome jau rašoma apie A. Churginą, kuris „padvigubino savo šnipinę ir intrigantinę veiklą. Štai kalbai taisyti ir korektūrai atlikti jis per leidyklą man įkišo savo bičiulį kalbininką Kabelką. Šis tuoj pasidarė A. Churgino šnipu ir jam ėmė pranešinėti, kaip aš „Kūrybą“ redaguoju, ką spausdinu, ką atmetu, ką išbraukiu, ką paredaguoju, su kuo glaudžiau bendradarbiauju“. Jeigu kalbininkas nešnipinėjo, kas jį apgins? „Sugrįžus į tėvynę“ pabaigoje rasime aiškių užuominų apie įtartiną tada dar jauno Romualdo Lankausko veiklą. Karingasis Lankauskas, tikėkimės, apsigins.

Prisiminimų leidėjai biografinėse pastabose saliamoniškai pasiteisino. Jie tikisi, kad „Mano autobiografijoje“ skelbiami faktai, realijos, vertinimai bus tyrinėjami specialistų. Kas sutrukdė leidėjams iškart kreiptis į specialistus? Tyrinėtojų darbai gal ir bus publikuojami mažatiražiuose mokslo darbuose, o gal ir nebus. Ruošdami prisiminimus publikavimui, leidėjai nesugebėjo surasti kruopštaus ir išmanančio žmogaus pavardžių rodyklei sudaryti. Galima buvo pasimokyti iš Leono Gudaičio pavyzdingai paruoštų J. Keliuočio „Žurnalistikos paskaitų“ publikacijos. Prisiminimuose skaitome, kad iš tremties sugrįžęs Petras Klimas apsistojo pas Ziasauskus, kurie rodyklėje paverčiami į Ziauskus. Apsistojo buvęs diplomatas pas Lesauskus. Rašytojos Bronės Buivydaitės vyras Juozas Mičiulis rodyklėje jau – Mačiulis. Neatpažinsime ir Iciko ar Icchoko Gurvičiaus, užtempusio ant socialistinio realizmo kurpalio „Puodžiūnkiemį“, – jis tapęs M.Gurevičiumi. Du kartus rodyklėje figūruoja S. Leskaitis-Ivošiškis, kartą kaip Lenkaitis, kartą – kaip Ivošiškis. Adolfas Valeška kartą knygos tekste tampa Valeika, abi pavardės įtraukiamos rodyklėn. Kas galėtų būti Matijas Paskalis? J. Keliuotis išvertė į lietuvių kalbą romaną „Velionis Matija Paskalis“. Prisiminimuose, žinoma, minimas filosofas ir matematikas Blaise Pascal. Rusų režisierius Aleksandras Tairovas minimas J. Keliuočio straipsniuose apie teatrą, publikuotuose „Naujojoje Romuvoje“. Prisiminimų tekste jo pavardė jau – Taironas, o rodyklėje nerasime nei Tairovo, nei Tairono. Pateiksiu dar keletą netikėčiausių metamorfozių: Monteslianas, Unxley, Paroja, Reyzerlingas... (Montherlant, Huxley, Baroja, Keiserling...). Kartais tekste užsieniečių pavardės lietuvinamos, kartais ne. Vardai dažniausiai lietuvinami. Rodyklėje dar labiau viskas sujaukiama.

Persekiojamas pasiligojęs žurnalistas slapta parašė prisiminimus. Tai jau žygdarbis. Pavadindami juos grafomaniška rašliava ar kritikuodami, elgiamės amoraliai. Savotiškai amoraliai pasielgė ir „Mano autobiografijos“ leidėjai. Šitaip teparengta knyga neturėjo būti išspausdinta. Manyčiau, tinkamiausia vieta parinktų fragmentų (jokiu būdu ne visos knygos) publikavimui – universitetų ar Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto moksliniuose darbuose, palydint publikaciją komentarais, kompetentingomis išvadomis. Knyga išleista, kritiška recenzija parašyta. Jos autoriui belieka žemai palenkti galvą: mea culpa, mea maxima culpa!
Aleksandras Mažrimas
2004-06-16
 
Kita informacija
Tema: Kitos
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2003
Puslapių: 564
Kodas: ISBN 9986-39-318-3
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-12-09 22:45
ŽIV
Issami recenzija. Man patinka.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą